Bendrystei tikėjime

Statistikos duomenimis, 15-20 proc. Lietuvos šeimų negali susilaukti vaikų. Vis daugiau žmonių nevaisingumą laiko liga ir siekia jį „išgydyti“ šiuolaikinėmis technologijomis, kurių dažna prieštarauja Bažnyčios mokymui. Krikščioniškosios antropologijos požiūriu, naujos gyvybės sukūrimas yra prokreacijos aktas, kai lytiniu aktu, kylančiu iš meilės santuokoje, pradedamas ir pagimdomas kitas asmuo, orumu ir verte prilygstantis savo tėvams. Žmogaus gyvybė yra šventa iš prigimties, todėl Bažnyčia, norėdama pagelbėti nevaisingoms šeimoms, visų pirma siekia apsaugoti žmogaus, kaip unikalaus individo orumą, kilnumą bei vertingumą.

Šiandien šeimų nevaisingumo problemos sprendimui Bažnyčia siūlo pasitelkti natūraliąją prokreacinę technologiją (NPT), kur moters gebėjimas pažinti savo vaisingumą yra integrali gydymo dalis. Kaip alternatyva, nepagydomoms poroms siūloma dvasinė bei socialinė pagalba. Nevaisinga katalikų šeima patiria dvasinę krizę, įtampą, jai kartais sunku surasti savo vietą bendruomenėje. Suvokus, jog nevaisingumas – tai dvasinė, psichologinė, medicininė ir socialinė krizė, ją įmanoma įveikti atpažįstant Dievo valią ir savo pašaukimą.

Bažnyčia kaip Šeima, kurios nariais kiekvienas tampame per Krikštą, yra pakviesta rūpintis savaisiais – švęsti su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiais (plg. Rom 12, 15).