Dvasinis nevaisingumo aspektas

Nevaisingumas dažniausiai traktuojamas kaip medicininė ar socialinė problema, retai pripažįstama, kad tai – dvasinė krizė, prasmės ir tikėjimo susipriešinimas. Tik tada, kai nevaisingumą pripažinęs asmuo ima naujai suvokti save ir savo vietą visatoje, nevaisingumo skausmas ir nusivylimas gali tapti prielaida dvasiniam gijimui ir asmeniniam augimui. Diagnozavus nevaisingumą bei įžvelgus grėsmę principingumui ir sąžiningumui, galima pasakyti „ne“ medicininėms intervencijoms, kurios darosi betikslės, destruktyvios asmeniui arba santykiams ir svarstyti kitus pasirinkimus, pvz. įsivaikinimą.

Nevaisingiems sutuoktiniams kyla ir su asmens sielovada susijusių klausimų: kaip išugdyti ar toliau ugdyti krikščioniškąjį dvasingumą; kokie teologiniai ar liturginiai šaltiniai padėtų įsisąmoninti ir dalytis tuo, kas juose mokoma apie baigtinumą, apribojimą ir nuolankumą; kaip įžvelgti malonę gyvenime be vaikų; kaip oriai ir viltingai įsilieti į liturginį ir pastoracinį Bažnyčios gyvenimą.

Šv. Rašte yra daug nuorodų apie nevaisingumą. Ilgai buvusios nevaisingos moters pagimdytas sūnus – gerai žinomas Dievo malonės simbolis. Abraomui gimsta Izaokas, reiškiantis ir atlygį Abraomui už ištikimybę Dievui, ir Viešpaties garantiją gyvybingai Izraelio ateičiai. Per vaiką sudaroma sutartis. Devyniasdešimtmetė Sara neįtikėtinu būdu tampa ne tik motina, bet ir tautų motina (Pr 17, 15-21). Savo ruožtu Viešpats atliepia į Izaoko maldą ir bergždžia Rebeka pagimdo Esavą ir Jokūbą (Pr 25, 21). Pasižadėjusi skirti savo vaiką Dievui, Hana išklausoma ir pagimdo Samuelį (1 Sam1, 9-11, 19-20). Teisiajam Zacharijui ir Elžbietai, gerokai vyresnei nei gimdymo amžiaus, atsiunčiamas sūnus (Lk 1, 5-25). Ilgai lauktas kūdikis, kurio ši moteris susilaukia pačioje gyvenimo pabaigoje, geriausiai liudija, kad Dievui nieko nėra neįmanoma (Lk 1, 36-37).

Nors nevaisingumas bibliniuose tekstuose kartais pasireiškia kaip Dievo teisingumo ženklas, kartais – kaip preliudija stebuklingam įsikišimui, su nevaisingumu susijusi asmens kančia aiškiai regima. Sinajaus Sandoroje nevaisingumas siejamas su liga ir badmečiu (Iš 23, 25-26). Nevaisinga moteris yra gailesčio objektas, nes negalėjimas pastoti ir gimdyti vaikų, ypač pagimdyti sūnų, siejamas tik su ja. Nevaisingos moters skausmą galima išgirsti Rachelės riksme Jokūbui: „Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu“ (Pr 30, 1), Izaoko maldoje už savo žmoną (Pr 25, 21), psalmininko palyginime, kur bergždžia moteris lyginama su silpnu žmogumi ir elgeta (Ps 113, 7-9). Vienas skaudžiausių yra Hanos paveikslas. Metų metus varžovės pajuokiama dėl to, kad „Viešpats buvo padaręs ją bevaisę“ (1 Sam 1, 6), šventykloje „pilna kartėlio ji graudžiai verkdama meldėsi Viešpačiui“ (1 Sam 1, 11).

Vis dėlto kodėl tiek daug nevaisingų krikščionių taip sunkiai randa paguodą ir naudingos išminties religijoje? Viena iš priežasčių tikriausiai yra ta, kad nepaisant tokio santykinio akivaizdumo Biblijoje, daugumoje kongregacijų nevaisingumas yra „neregima tikrovė“. Lankantis liturginių švenčių: Motinos dienos, šv. Kalėdų, Šventosios Šeimos šv. Mišiose dažnoje Romos katalikų bendruomenėje, per šias esmines tėvystės ir naujo pasišventimo šeimos gyvenimui šventes, kartu su džiaugsmu nėra liturgiškai pripažįstama ir trokštančiųjų tėvystės kova bei skausmas.

Dar viena priežastis, kodėl religija gali tapti kliūtimi gydantis nevaisingumo žaizdas, yra dviprasmiškas ir, kartais, prieštaringas vaisingumo pobūdis religinėje literatūroje. Romos Katalikų tradicijoje prokreacija laikoma viena iš esminių santuokos vertybių. Tradiciškai priimta, ir dauguma porų aistringai įsitikinusios, jog vaiko gimimas išbaigs ar įkūnys jų intymų ryšį. Pagimdyti kūdikį, kuris yra „kūnas mano kūno“ – tai atskirus gyvenimus sujungti konkrečiu, gyvu būdu. Prokreacijos aktas pakylėja santykius į naują lygį ne tik simboliškai, bet ir praktiškai, nes pora pereina į visa apimantį, būtinai atsakingą ar į kitą asmenį nukreiptą intymumą. Nepaisant ilgų nesutarimų dėl kontracepcijos, kalbant apie katalikų lytinę etiką, prokreacija laikoma svarbiausia, pagrindine, esmine lytinės raiškos baigtimi ir centrine santuokos pašaukimo dimensija. Tėvystė yra pats „garbingiausias kanalas“, per kurį katalikas dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir tarnystėje. O štai negalėjimą turėti vaikų linkstama greitai atmesti kaip varginantį, bereikalingą troškimą, kurį verčiau nukreipti įsivaikinimui ar kitoms bendravimo su vaikais formoms. Nevaisingiems tikintiems problemų kelia ne pasiūlymas, kad vaiko troškimas turėtų būti paverčiamas tarnystės ar įsivaikinimo „energija“. Tiesiog biologinio palikuonio turėjimui, kaip Dievo dovanai, suteikiama didelė vertė bei svarba, o tikintysis paprasčiausiai nesugeba keisti požiūrio.

Iš pateiktų Biblijos ištraukų matyti dar viena priežastis, kodėl daugeliui žmonių skausmingoje nevaisingumo kelionėje religija teikia mažai paguodos. Biblijos tekstuose įaustas bausmės, palaiminimo ir slėpinio simbolizmas trikdo tuos, kurie kenčia dėl nevaisingumo. Moterys, negalinčios pastoti ir išnešioti kūdikio, linkusios kaltinti save. Ne viena įsitikinusi, kad Dievas ją baudžia dėl ankstesnių klaidų. Tačiau savęs kaltinti dėl nevaisingumo nedera, nors toks noras suprantamas. Žiniasklaidoje apstu pranešimų apie nelauktus vaikus, kuriais prastai rūpinamasi, kurie gimsta iš pažiūros nenusipelniusiems tėvams ir motinoms. Kaip suvokti, kodėl nevaisingi vyrai ir moterys, kurie kaip niekas kitas supranta, kokia vertinga yra kūdikio gyvybė, buvo tarsi pamiršti laiminant vaikais? Ką tokio jie padarė, kad nusipelnė tokios triuškinančios bausmės?

Nuostata, kad nėra teologinio nevaisingumo paaiškinimo, kad paprasčiausiai turime laikyti tai slėpiniu ir gyventi paklusnume, ne itin padeda. Tiesą sakant, tokio atsakymo kenčiančiajam labiausiai ir linkę stvertis šiuolaikiniai medikai ir mokslininkai, linkę žarstyti kaltinimus Kūrėjui. Reprodukcinės medicinos požiūriu, negalėjimas susilaukti palikuonių – joks slėpinys, kurį derėtų apmąstyti, o viso labo techninė problema, kuriai reikia techninio sprendimo. Medicininiu požiūriu kančia nėra „kažkas“, ką derėtų suprasti, greičiau tai „kažkas“, su kuo derėtų kovoti. Paaiškinimai, besiremiantys tokiomis sąvokomis kaip „Dievo valia“ negali įtikinti, kai mes taip stipriai įtikėję žmogaus gebėjimu ir galia išlaisvinti save iš negalių pasitelkus technines žinias.

Sveikimas iš nevaisingumo prasideda nuo naujo požiūrio į save. Reikia sukurti kitonišką savęs viziją, kurioje nebūtų neigimo, bet įžvelgiama pilnatvė ir išbaigtumas kitoje, įgyvendinamoje, perspektyvoje. Šis naujas savęs įvardijimas nėra nevaisingumo neigimas ar metimasis į kitus projektus, kaip nevaisingos poros dažnai skatinamos daryti. Tie, kurie išsprendė nevaisingumo krizę (tapdami tėvais arba ne), išmoko panaudoti gyvybinę energiją, kurią turi visi žmonės, ir kurios tik nedidelis pasireiškimas yra galimybė pastoti ir gimdyti. Užuot neigę ir nekentę kūno, kuris negimdo vaikų, jie pamilsta kūną, gebantį mylėti, ilsėtis, aistringą, drąsų, tik tapusį išmintingesniu per kančią. Tam tikra prasme tiems, kurie peržengė nevaisingumo sukeltos netekties ribas, ši patirtis tampa savotišku „dvasiniu nėštumu“, proga gimdyti naują savęs suvokimą ir vertinimą.

Kritinis dvasinės kelionės momentas – savojo nevaisingumo pripažinimas. Taip ateinama į naują santykį su Dievu ir Dievo planu žmogaus gyvenime. Tikėjimas, kuris mus gydo – nėra nuolatinis tikėjimasis stebuklo. Greičiau tai noras savajame silpnume pajusti Dievo – visos gyvybės ir visos energijos šaltinio – gydantį prisilietimą. Sveikstant normalu ir netgi būtina pykti ant Dievo. Tačiau taip pat svarbu pereiti nuo klausimo: „Ką Dievas man daro/duoda?“ prie klausimo: „Kur Dievas mane veda?“ . Viltyje nėra būtina, jog įvyktų tikrasis (apčiuopiamas) išgijimas. Tada, nors ir patiriant nelemtą tikrovę, mintys ir širdis nukreipiamos į Dievo buvimą istorijoje, Jo pažadus žmonijai ir Jo neišsenkamą meilę visiems savo kūriniams.