Nevaisingumo samprata

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) nevaisingumą apibrėžia kaip žmogaus reprodukcinės sistemos negalią, kai pora po vienerių ar daugiau bendro gyvenimo metų nuolat turėdama lytinius santykius ir nenaudodama apsaugos priemonių nepatiria klinikinio nėštumo. PSO duomenimis, kūdikio nepavyksta susilaukti apie 15 proc. šeimų, o 10 proc. porų turi mažiau vaikų nei norėtų. PSO tvirtina, jog moterų nevaisingumas yra penkta pagal rimtumą negalia pasaulyje, o nevaisingumo paplitimo lygis leidžia įvardyti tai kaip socialinę problemą.

Nors nevaisingumas nėra itin reta problema, niekas iš anksto negalvoja apie tai, jog ateityje negalės turėti vaikų. Dalis šeimų visiškai nenutuokia, kokios yra nevaisingumo priežastys ir kaip būtų galima jas išsiaiškinti. Sunkiausia toms poroms, kurios kelerius metus negali susilaukti vaiko ir vis tiki, kad yra vaisingos. Joms gėda pripažinti savo problemą tiek sau, tiek kitiems.

Moterims negalėjimas pagimdyti vaiko – pats sunkiausias iš visų gyvenime patiriamų emocinių išgyvenimų. Nevaisingumo problemų turinčios moterys išgyvena tokius pat stiprius jausmus kaip ir sergančios onkologinėmis ligomis, patyrusios insultą ir pan. Motinystė dažnai neatsiejama nuo moteriškumo sampratos, todėl moterys, negalinčios pastoti be medikų pagalbos, dažnai jaučiasi praradusios lytiškumą. Jos išgyvena vidinę krizę, nes tapti motina yra norma. Daugeliui nevaisingų moterų sumažėja savivertė ir iškyla tapatumo problema. Nusivylimą dažnai lydi agresyvios mintys savo ir kitų atžvilgiu. Moterys su mintimi, kad negali pastoti natūraliu būdu, susitaiko kur kas sunkiau nei vyrai. Kita vertus, moterys apie problemas kalba atviriau, vyrai gi priešingai – užsisklendžia savyje. Vyrų patiriamas psichologinis sielvartas ne ką mažesnis nei moterų. Ypač jis pasireiškia pradėjus gydymą, tačiau dažnai vyrai psichologiškai atsparesni. Vyrams taip pat iškyla tapatumo problema: jie jaučiasi praradę vyriškumą, juos žeidžia aplinkinių reakcija, nesupratimas, pašaipios užuominos.

Nevaisingumas gali būti įtemptų vedybinių santykių priežastis ir savotiškas šeimos tvirtumo patikrinimas. Sutuoktiniams kyla abejonių, atsiranda nusivylimo, netikrumo. Santuokos, kuriose tarpusavio santykiai nebuvo stiprūs, labai dažnai išyra.

Šeima patiria ne tik išorinę, bet ir vidinę krizę. Jei vedybiniai ir seksualiniai santykiai pirmaisiais gydymosi metais beveik nesikeičia, tai po trečiųjų žymiai pablogėja. Nevaisingumo gydymas taip pat kelia stresą – psichologai teigia, kad intensyvumu jis nenusileidžia tam, kuris patiriamas mirus sutuoktiniui ar išsiskyrus. Nuolatinė įtampa, medicininiai tyrimai, hormoniniai medikamentai, procedūros, laukimas, nusivylimas savimi ir sutuoktiniu, vienas kito kaltinimai – šį pragarą pereina daugybė šeimų. Dažnai intymus gyvenimas transformuojasi į „privalomą darbą“, tampa tik priemone pastoti. Nuolatinis lytinių santykių planavimas porai kelia papildomą stresą, naikina spontaniškumą. Pats lytinis aktas gali tapti poros nevaisingumo priminimu.

Dažnai nevaisingos poros jaudinasi dėl pasikeitusios socialinės padėties, nes dauguma draugų ir bendraamžių jau turi susilaukę vaikų. Ima skirtis interesai, gyvenimo būdas. „Neatitinkant normų“ kyla neigiami pokyčiai: mažėja savigarba, atsiranda graužatis, kaltė. Būna, kad negalintys susilaukti vaikų asmenys nevaisingumo atskleidimą sieja su pažeminimu, dėl to patiria dar stipresnį sielvartą bei mažiau ieško socialinės pagalbos. Aplinkinių elgesį dažniausiai neigiamai interpretuoja moterys: jos mano, kad kiti menkina, neužjaučia ir yra žiaurūs jų atžvilgiu. Net ir mažiausias komentaras ar gestas gali būti suprastas kaip kaltinanti ir žeidžianti užuomina. Atitolti nuo kitų verčia baimė patirti dar didesnį skausmą. Emocinės ir socialinės nevaisingumo pasekmės paveikia ir nevaisingos poros artimuosius, draugus bei bendradarbius. Daugelis kamuojasi, nežinodami, ką pasakyti ir kaip tokioje situacijoje elgtis. Artimieji jaučiasi sutrikę ir vengia aptarti problemą. Neretai aplinkiniai negali tinkamai padėti, nes per mažai žino apie medicininius ir psichologinius nevaisingumo aspektus ir, nepaisant gerų norų, savo komentarais, vertinimais ar patarimais užgauna. Kita vertus, visuomenė vis dar linkusi nevaisingas poras kaltinti netinkamu gyvenimo būdu, elgesiu, požiūriu ir pan.

Ilgas nevaisingumo gydymas reikalauja daug fizinių ir emocinių jėgų. Nuolatines medicinines intervencijas lydi emocijų kaita, o po ilgesnio gydymo – chroniškos reakcijos. Didžiausia emocinė įtampa, pacientų teigimu, būna prieš pat atliekant nėštumo testą ir esant neigiamam jo atsakymui. Po nesėkmių ciklo sukyla depresija, ilgalaikis susierzinimas, nusivylimas, o visiškai atsigauti pavyksta tik po pusmečio. Jei gydymo pradžioje įsižiebia viltis, po kiekvienos nepavykusios procedūros abu sutuoktinius kamuoja skausmingi išgyvenimai, depresija, kaltė ir nusivylimas savimi. Dėl gydymo procedūrų, kurios yra labai brangios ir valstybės nekompensuojamos kyla finansinių problemų. Svarstant gydymo galimybes iškyla etinės ir religinės dilemos: susilaukti vaiko gydytojų pagalba ar laikytis tikėjimo nustatytų religinių normų.

Viešai pasisakęs, jog negali natūraliai susilaukti vaikų, žmogus tarsi pripažįsta, jog su jo kūnu yra kažkas ne taip, kad jis nėra visavertis, o tai nėra lengva. Be to, Lietuvoje vis dar tvirtas paprotys šeimos problemas spręsti už uždarų durų, viešai jų neafišuojant. Tad pagalbos kreipiasi tik nedidelė dalis nevaisingumo problemą turinčių porų. Žmonės tiesiog nedrįsta apie tai kalbėti viešai.