Gyvybės kultūros kūrimas

Susidūrus su šiuolaikiniame pasaulyje glūdinčiais nesuskaičiuojamais rimtais pavojais gyvybei, galima pasijusti visiškai bejėgiu: ima atrodyti, jog gėris niekada netaps toks galingas, kad nugalėtų blogį, kad esame milžiniško, dramatiško gėrio ir blogio, mirties ir gyvybės, „mirties kultūros“ ir „gyvybės kultūros“ konflikto liudytojai. Tačiau mes ne tik „susiduriame“ su šiuo konfliktu, bet neišvengiamai esame jo „viduje“: jis liečia mus visus, visi jame dalyvaujame, ir esame neišvengiamai atsakingi už tai, kad apsispręstume besąlygiškai remti gyvybę.

Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, žmogus gavo iš Kūrėjo rankų pasaulį drauge su uždaviniu jį modeliuoti pagal savo paveikslą ir panašumą. Įgyvendinant šį siekį gimsta civilizacija, kurią Popiežius Jonas Paulius II laiške šeimoms Gratissimam Sane pavadina „meilės kultūra“. Ji yra „pasaulio humanizavimas“. Todėl visa, kas yra priešinga meilės civilizacijai, yra priešinga pilnutinei tiesai apie žmogų ir jam grasina: neleidžia savęs paties surasti ir jaustis saugiam esant sutuoktiniu, tėvu arba vaiku. „Saugus seksas“ iš tikrųjų nėra tikrai saugus, bet labai pavojingas. Civilizacija, kurią įkvepia vartotojiška ir gimdymui priešinga mąstysena, nėra ir niekada negali būti meilės civilizacija.

Kaip tik šiandieninėje kultūroje vaisingumas yra nuvertintas ir nelaikomas duotybe, kuri žmoguje turėtų būti puoselėjama ir saugoma nuo pat kūdikystės. Maža to – sakoma, jog vaisingumas trukdo seksualinės saviraiškos laisvei ir todėl yra taisytina gamtos klaida. Tuo būdu yra skiepijama neteisinga lytinės elgsenos samprata, kuri skelbia: jokių suvaržymų seksualiniams impulsams, išskyrus prievartą prieš kitą asmenį. Tokiu atveju nėra būtinybės ugdyti jaunąją kartą lytinių impulsų suvaldymo dvasioje, o būtina suvaržyti prigimtinę savybę, t.y. vaisingumą. Kitaip sakant, ne žmogaus lytinė elgsena derinama prie prigimties, bet atvirkščiai. Tačiau vaisingumas yra savybė, su kuria gimstama ir kuri žmogų įgalina turėti palikuonių. Todėl ši ypatybė yra tiesiogiai susijusi ir su kito asmens gyvybe ir gyvenimu, ir savaime reikalauja atsakingo požiūrio ir elgsenos.

Taigi, pirmasis žingsnis atnaujinant gyvybės kultūrą, turi būti sąžinės formavimas kiekvieno žmogaus gyvybės vertingumo atžvilgiu, kur sąžinė yra kaip moralinis gebėjimas, parodantis žmonėms jų moralines pareigas ir skatinantis jas vykdyti. Be to, sąžinė, kaip praktinis moralinis vadovas, konkrečioje situacijoje pasako žmonėms, kokie yra jų moraliniai įsipareigojimai. Sąžinė negali „iš savęs“ sugalvoti kas yra teisinga ir kas klaidinga. Ji yra pašaukta rasti tiesą ir suderinti su ja asmeninius sprendimus. Bažnyčios mokymas apie nėštumo reguliavimą, kaip ir visas mokymas apie moralę, yra tikrasis vadovas, formuojantis mūsų sąžinę pagal tiesą. Mes turėtume nuolat prisiminti, jog Bažnyčia, aiškindama tikėjimo bei moralės klausimus, skelbia ne žmogaus žodį, o tikrą Dievo Žodį.

Svarbu yra nustatyti esminį ryšį tarp gyvybės ir laisvės. Šios gėrybės neatskiriamos: pažeidus vieną, galiausiai pažeidžiama ir kita. Meilė, kaip nuoširdus savęs dovanojimas, suteikia asmens gyvybei ir laisvei jų tikriausią prasmę. Todėl būtina, kad žmogus pripažintų savo – kūrinio, kuriam Dievas suteikė būtį ir gyvybę kaip dovaną ir pareigą – pirmapradę situaciją. Tik pripažindamas prigimtinę savo egzistencijos priklausomybę, žmogus gali pilnutinai naudotis laisve ir gyvybe, kartu gerbdamas visų kitų žmonių gyvybę ir laisvę.

Būtent vaisingumo pažinimas praplečia žmogaus pasirinkimo ir laisvės ribas, padeda naujai pažvelgti į save ir į kitą asmenį, o kartu pajusti savo bei kito žmogiškąją vertę ir orumą. Žmonių santykiai tik tada gali būti autentiški, kai juose atvirai priimamas kitas asmuo, t.y. asmuo, pripažįstamas ir mylimas dėl orumo, kylančio iš buvimo asmeniu, o ne dėl kokių kitų priežasčių – naudingumo, jėgos, intelekto, grožio ar sveikatos. Tik tada, kai tiesa apie laisvę ir asmenų bendrystę santuokoje bei šeimoje atgaus savo spindesį, bus įmanoma pradėti kurti meilės civilizaciją. Tada bus galima konstruktyviai kalbėti apie santuokos ir šeimos gyvenimo klestėjimą.

Apsigautume manydami, kad galime sukurti tikrą žmogaus gyvybės kultūrą, nepadėdami jaunimui priimti ir išgyventi tikro lytiškumo, meilės bei gyvenimo visumos prasmės ir artimo jų tarpusavio ryšio. Lytiškumas, praturtina visą asmenį vesdamas link savęs dovanojimo meilėje. Neįmanoma sukurti gyvybės ir meilės kultūros, jei nebus atkurta tikroji žmogaus lytiškumo prasmė. Todėl Bažnyčia ypatingai rūpinasi seksualumo problemomis, siekdama apginti žmogaus orumą ir išsaugoti tikrąją gyvybės bei meilės prasmę, kuri akivaizdžiai susijusi su lytiškumu.

Lytiškumo subanalinimas yra vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių panieką gimstančiai gyvybei. Tik tikra meilė yra pajėgi išsaugoti gyvybę. Reikia suteikti žmonėms autentišką lavinimą, liečiantį lytiškumą ir meilę. Lavinimą, kuriame būtų mokoma skaistybės – dorybės, skatinančios asmens brandą ir įgalinančios žmogų gerbti „santuokinę“ kūno prasmę. Tik meilė leidžia žmogui realizuoti save nesavanaudiškai atsiduodant. Todėl mylėti – reiškia priimti ir duoti tai, ko negalima nei pirkti, nei parduoti, ką galima vien tik laisvai vienas kitam dovanoti.