Įvaikinimas

Pasiūlymas įsivaikinti nevaisingai porai neturėtų būti teikiamas skubotai. Neretai tai siūloma kone automatiškai dėl natūralaus žmogiško noro išspręsti nevaisingumo problemą, palengvinti poros skausmą „parūpinant“ kūdikį. Poros, neturinčios vaikų, dažniausiai jau būna aptarinėjusios šį klausimą. Siūlant įsivaikinti šeimai, kuri nejaučia tam pašaukimo, skaudinama dvigubai. Jei siūloma įsivaikinti porai, kuri negali tapti įtėviais dėl medicininių ar asmeninių priežasčių, beriama druskos ant atviros žaizdos. Geriausia būtų tyli parama bevaikei šeimai, nebent jie patys nori kalbėti apie įtėvystę.

Gali būti, kad svarstant įsivaikinimo galimybę vos išgirdus nevaisingumo diagnozę, nepakankamai įvertinama Dievo valia žmogaus kančioje. Anot šv. Pauliaus, Jo „galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Tik per tamsybes Viešpats gali išvesti žmogų į savo šlovės šviesą, tiktai per kančią gali tinkamai atskleisti savo meilę. Viešpats veikia kiekviename iš mūsų, itin stipriai Jis veikia tuose, kurie kenčia. Per kančią Dievas randa būdų atskleisti tiesą, pasinaudoti mumis kaip įrankiais skleidžiant Jo Gerąją Naujieną.

Vienos bevaikės poros pajunta pašaukimą įsivaikinti. Kitos pašaukimo visai nejaučia, atvirkščiai, supranta galinčios gyventi be vaikų. Kartais pašaukimas tapti įtėviais pajuntamas po ilgo laiko. Kai kurie netgi gali netikėtai patys tapti tėvais. Viskas numatyta Dievo kiekvienai konkrečiai nuo nevaisingumo kenčiančiai porai. Kūrėjas nori, kad gilintume savo tikėjimą, augtume meilėje, taptume Jo įrankiais žemėje. Dera susitelkti ne į nėštumą ar įsivaikinimą kaip į nevaisingos poros kančių užbaigimą, tačiau į Amžinąjį gyvenimą.

Be to, gerokai pakenkiama pačiai įsivaikinimo sampratai, kai jis kone automatiškai siejamas su nevaisingumu, o ne vertinamas dėl to, kad savaime yra gėris. Logiška, kad žmogaus protas susieja nevaisingumą ir įsivaikinimą, tačiau žodžiuose ir darbuose tai turėtų likti dvi atskiros realybės.

Įtėvystė – visą gyvenimą trunkantis procesas, nuolat keliantis iššūkius. Svarbu suvokti, kad įsivaikinimas – tai atsakomybės už vaiką prisiėmimas, o ne problemos sprendimo būdas. Tai dažnai būna antras pasirinkimas, bet nebūtinai prastesnis. Įtėviai turi suvokti, kad įsivaikinimas – toks pat puikus būdas gausinti šeimą ir nė kiek nesikerta su tėvyste.