Naprotechnologija ir tikėjimas

Šiuo metu vyraujančių reprodukcinių technologijų požiūris į žmogaus asmenį ir žmogaus kūrimą yra kupinas materializmo ir individualizmo. Naprotechnologija, priešingai, vengia redukcionistinių klaidų, todėl išsiskiria kaip mokslas, neatsiskiriantis nuo etikos ir tikėjimo. Žvelgiant ir teoriškai, ir praktiškai, kontrastas tarp vyraujančio reprodukcijos mokslo ir NPT yra absoliutus. Pagrindas, kuriuo grindžiama kontracepcija ir dirbtinio apvaisinimo technologijos, yra grynas scientizmas: jam svarbu tik gamtos mokslai, žmogaus asmuo ir elgesys vertinamas tik materialistiniu požiūriu, todėl vaikantis gerovės iškraipoma žmogaus gyvybės reikšmė. Toks mokslas yra objektyvusis arba moraliai neutralus. Moralės normos ir etinės vertybės kyla ne iš žmogaus prigimties ir žmogaus orumo, o iš socialinės sąžinės: kultūriškai priimtinų, vis kintančių individualistinių vertybių, staiga iškylančių tam tikrame laiko taške. Objektyvusis mokslas į žmogų žvelgia kaip į šalutinį evoliucijos produktą, kuriam nebūdingas išbaigimas. Iš prigimties žmonės ne kas kita, kaip materialios būtybės, materialūs organizmai, kuriems stinga ne tik moralinės ar dvasinės dimensijos, tačiau ir prigimties, kuri trokštų pažinti tiesą ir rinktis gėrį.

Kita vertus, pagrindinė mokslo, kuriuo grindžiama NPT, prielaida įsišaknijusi imago Dei doktrinoje, Šventajame Rašte ir Tradicijoje: žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Tai visaapimanti psichosomatinė žmogaus asmens vizija. Pagal Dievo planą vyro ir moters seksualumas yra įgimtas. Žmogaus lytiškumas skirtas puoselėti gyvybę teikiančią meilę tarp susituokusių vyro ir moters, kurie asmeniškai, tinkamai ir išskirtinai vienas kitam dovanodamiesi atspindi paties Dievo vidinį, triasmenį, meilę teikiantį gyvenimą.

Antropologinė NPT vizija siejama su žmogaus protu, žmogiška moralinių įstatymų patirtimi bei remiasi geriausiais prieinamais moksliniais duomenimis. Žmogaus prigimtinė teisė moko (o psichologinės ir sociologinės studijos patvirtina) kad, pirma, vaikai patiria taip reikalingą saugumą žinodami, jog buvo pradėti abipusės atsidavusios tėvų lytinės meilės aktu. Antra, vaikui būti pradėtam, išnešiotam ir pagimdytam šeimoje, santuokoje yra svarbu ne tik dėl gerovės, bet taip pat ir dėl sveikos šeimos ir socialinės tvarkos funkcionavimo. Trečia, kad bendruomenė būtų sveika, kritiškai svarbu, kad tėvai, kurie pradeda vaikus nuolatinėje monogaminėje santuokoje, būtų ginami viešųjų įstatymų, kurie apibrėžia tėvų atsakomybę už tuos vaikus.

Dauguma nevaisingų porų griebiasi pagalbinių apvaisinimo būdų kaip greito problemų sprendimo: neva tai pragmatiškiausias, efektyviausias būdas turėti savo biologinį kūdikį. Toks pasirinkimas pateikiamas kaip teisingas dėl dviejų priežasčių: tai pasiteisina (pragmatiška), ir tai neva greičiausias būdas pastoti (naudinga ir praktiška). Kadangi „geras“ pasirinkimas yra tas, kuris duoda „gerus“ rezultatus ir padidina žmogaus laimę, net nesvarstoma, jog jis turėtų būti ir etiškas.

Priešingai, Naprotechnologiją renkasi poros, kurios įsitikinusios, jog egzistuoja objektyvi tiesa, objektyviai geras ir blogas pasirinkimai. Gerai pasirinkti medicinos srityje – vadinasi, pasirinkti gydymą ar metodą, kuris visiškai gerbia, pirma, asmenį, t.y. individualius žmogaus bruožus ir žmogaus vaisingumą, antra, visiškai gerbia poros orumą ir prokreacines galimybes.

Pagalbinio apvaisinimo šalininkai teigia kad argumentais pagrįstas mokslas būtinai turi atmesti tikėjimo faktorių. Radikaliai empirinis mokslas, kuriuo grindžiamos reprodukcinės technologijos, atsisako pripažinti kitus nei stebėjimais patvirtinamus faktus, o NPT pripažįsta metafizinę tiesą. Pastaroji tiesa, kurią Popiežius Jonas Paulius II vadina „dvasine tikrove“, nors neregima pro mikroskopą, vis dėlto yra tikra ir sudaro dalį visos tiesos apie žmogaus vaisingumą ir vaisingumo gydymą. Trumpai tariant, NPT nukreipia žmogaus protą ten, kur jis ir turėtų būti: atgręžtas į dieviškąjį Apreiškimą. NPT išsiskiria kaip medicininė technologija, esanti dialoge, neatsiskirianti nuo etikos ir tikėjimo.

Tikėjimas, kuriuo grindžiama NPT, nesupriešina tikėjimo ir sveikos nuovokos, įsitikinimų ir žinių, religinės patirties ir kritinio proto. Mokslas, kuriuo grindžiama NPT, pripažįsta, kad tikėjimas yra puikus proto bičiulis. Katalikų tikėjimo įkvėpta NPT garantuoja, kad palaikys teisingą ryšį tarp tikėjimo ir žmogaus proto, nes gerbia jų autonomiją ir abipusę priklausomybę. NPT tikėjimo vizija pripažįsta, kad, nors mokslas ir tikėjimas atstovauja dviem skirtingoms, autonominėms savo raidoje žinojimo sritims, galiausiai jos susilieja atradus tikrovę visais jos aspektais, kurios šaknys yra Dievuje. NPT tikėjimo vizija sieja mokslinę mintį su žmogaus galia tikėjime ieškoti tiesos ir realizuoti visas žmogaus galimybes. Rezultatas nepaprastas: katalikybė pasitiki NPT protu, o žmogiškasis intelektualinis komponentas atviras katalikų teologijai. Tokia vizija nukreipia protą ir tikėjimą į pagalbą žmonių šeimai. Vadinasi, būtent tikėjimas neleis NPT pavirsti scientizmui būdingu grynu racionalizmu. Be to, NPT nerizikuoja pasiduoti pagundai, gresiančiai funkcionaliam mokslui, kuriuo grindžiamos reprodukcinės technologijos: tarnauti ideologijai, o ne žmogiškumui.

NPT pagrindas – teisingas mokslo ir tikėjimo santykis. Žemiški dalykai (šeimos planavimas ir nevaisingumas) ir tikėjimo klausimai (gilesnė prokreacijos prasmė) kyla iš to paties Dievo. NPT tikėjimo vizija, kuri visiškai pripažįsta, kad mokslas privalo dirbti harmoningai su tikėjimu, formuoja žmonių kultūrą ir visapusiškai dalyvauja kuriant gyvybės kultūrą. Katalikų Bažnyčia Naprotechnologiją pripažįsta kaip savo mokymui neprieštaraujantį nevaisingumo gydymo metodą.