Nevaisinga šeima Bendruomenėje

Nevaisingoms poroms šv. Mišios kartais tampa skausmingiausiu savaitės įvykiu, nes jie jaučiasi nustumti į šalį tikinčiųjų bendruomenėje, kurioje stipriai pabrėžiama šeimos svarba. Reikėtų daug nuveikti, kad susikurtų aplinka, gydanti vien atėjus į bažnyčią. Su jautrumu kunigų pateikiamas liturginis įvykis, kuris švenčiamas išskiriant ir remiant šeimą, galėtų tapti proga nematomą nevaisingųjų kovą paversti regima.

Pavyzdžiui, malda už tuos, kurie nori, bet negali tapti mamomis ir tėčiais, Motinos ar Tėvo dienos šv. Mišiose, galėtų tapti ir švietėjiška akimirka bendruomenei, ir proga nuoširdžiai išreikšti solidarumą. Tikinčiųjų bendruomenėje pripažįstant įvairią šeimų patirtį, Šventosios Šeimos dienos minėjimo apeigos galėtų tapti gražia proga pakviesti tuos, kurie jaučiasi vieniši. Reiktų atsižvelgti į apeigose bei pamoksluose vartojamą kalbą ir simbolius, nusakančius religiškai svarbius šeimos gyvenimo momentus, tokius kaip Krikštas, Pirmoji Komunija ir Sutvirtinimas, ir pasistengti išgirsti visa tai ausimis tų, kurie šiuo metu kankinamai išgyvena nevaisingumą.

Tikrai įmanoma atkreipti dėmesį į nevaisingumo problemą bendruomenėje. Sidar Parko parapijos bažnyčioje Bafelyje Vašingtono valstijoje kasmet skelbiamas „Paaukojimo Sekmadienis“ – maldų už nevaisingas šeimas diena. Kviečiami ateiti kartu melstis ir pajusti bendruomenės paramą tie, kurie kenčia dėl nevaisingumo ar nesėkmingo nėštumo. Plačiai paskelbus apie „Paaukojimo Sekmadienį“ bendruomenėse buvo atkreiptas dėmesys į nevaisingumo tikrovę ir viešai paliudyta galimybė vertinti nevaisingumą kaip dvasinę kelionę. Nors dauguma žmonių į tokias pamaldas ateina melsti stebuklo, jos taip pat suteikia pagrindą priimti iššūkį gyventi ištikimai net ir neįvykus stebuklui.

Tikinčiųjų bendruomenė yra kviečiama įkūnyti šią transcendentinę viltį ne neigiant nevaisingumo tikrovę, bet tampant vieta, kur gali būti paliudyta kažkas didingesnio, kur galima pasitikėti, kad visa, netgi dabartinės mūsų kančios, gali vesti į gera. Kaip vilties griebiamasi suvokimo, jog Dievas iš mūsų patiriamos ligos, netekties ar nevilties „vidaus“ vykdo Atpirkimą. Kai viltis nepainiojama su atsidavimu aplinkybėms, nevaisingumas gali tapti katalizatoriumi naujam ir gilesniam santykiui su Dievu ir bendruomene. Tampa įmanoma realistiškai viltis medicina. „Liautis gydytis“ reiškia „netekti vilties“ tik tada, kai sėkmė ar nesėkmė vertinama apčiuopiamais rezultatais. Nevaisingumą išgyvenant kaip kvietimą patirti Dievo rūpinimosi mumis slėpinį – beribės Dievo tėvystės ir motinystės, Dievo troškimo mums gero, – nėra prasmės vaikytis sėkmės savo sąskaita. Tiesą sakant, tai būtų netgi nesuvokiama.

Vertinant nevaisingas šeimas bendruomenėje kyla sunkumų. Galima paminėti tris aspektus. Pirma, nuolat pabrėžiant prokreaciją kaip santuokinio intymumo pilnatvę ir sužydėjimą, bevaikės santuokos laikomos nepilnavertės.

Antra, akcentuojant šeimą kaip pirmutinį ir svarbiausią pasauliečių pašaukimą, užtemdomas kur kas fundamentalesnis kvietimas tarnystei. Vieniši krikščionys ir bevaikės poros tampa tarsi nematomi, ne tik liturgiškai, bet atmetami kaip jėga, galinti efektyviai liudyti pasauliui. Gyvenimas vienumoje ar bevaikė santuoka turi būti laikoma unikaliu ir vertingu kontekstu tarnystei, o ne savotiška „laikina būsena“.

Trečia, svarbu atpažinti, kaip mes, krikščionys, vertiname tėvystę ir įsitikinti, ar kuriame aplinką, kurioje galėtume siūlyti įvaikinimą ar kitokį bendravimo su vaikais būdą kaip tikrai patrauklų kelią nevaisingumo krizei spręsti. Būtina nuolat pabrėžti ne gyvybės generavimo ir vaiko „įsigijimo“, o gyvybės puoselėjimo, rūpinimosi vaiku svarbą. Tikinčiųjų bendruomenės turi kviesti išgyvenančias nevaisingumą poras liudyti tai, kas slypi anapus jų netekties ribų. Tiktai tada tikėjimas nustos būti dar vienu skauduliu išgyvenantiems nevaisingumą ir taps tyru dvasiniu šaltiniu bei gijimo kontekstu.