Labiausiai su Dievu supanašėjama per meilę. Apaštalas Jonas, kalbėdamas apie giliausius Dievo būties slėpinius sako, kad „Dievas yra meilė“ (Jn 4, 16). Jeigu žmogus yra Dievo paveikslas, vadinasi, ir žmogaus prigimtis yra meilė. Žmogus negali gyventi be meilės. Jis ima nebesuvokti savęs, gyvenimas netenka prasmės, jeigu jame nepasireiškia meilė, jeigu žmogus jos nepatiria ir negali joje gyvai dalyvauti.
Norint suvokti tikrąją santuokinės meilės prigimtį, jos kilnumą ir grožį, reikia suvokti šaltinį, iš kurio ji kyla, t.y. Dievą, kuris yra Meilė (1 Jn 4, 8). Santuoka nėra nei atsitiktinumo, nei aklo gamtos jėgų veikimo padarinys. Ji išmintingo Kūrėjo Dievo įsteigta tam, kad žmonėse būtų realizuotas Jo meilės planas. Santuoka priklauso nuo vyro ir moters laisvo ir asmeniško pasirinkimo. Tai susitarimo aktas, „pagimdantis“ santuoką ir padarantis du žmones vyru ir žmona.
Žmonės, būdami kūniški asmenys, skiriasi vieni nuo kitų savo lytiškumu, kuris yra žmogaus kaip asmens pamatas. Juo remdamiesi vyrai ir moterys išreiškia santykius su kitais, su pasauliu ir netgi su Dievu. Būti žmogumi reiškia būti vyru arba moterimi. Reiškia būti lytiška būtybe. Jau paties Dievo valia žmogus egzistuoja kaip vyras arba moteris. Kiekvienas žmogus nuo pat savo atsiradimo pradžios yra gavęs lytinį tapatumą, kurį privalo priimti kaip dovaną ir ja džiaugtis. Lytiniai vyro ir moters skirtumai yra Dievo plano žmonijai dalis.
