gydymas

Pastoracinės pagalbos nevaisingoms šeimoms gairės

Su nevaisingumu susidūrusios katalikų šeimos dažnai atsiduria savotiškoje socialinėje atskirtyje. Kasdieniniame gyvenime juos nedaug kas sieja su vaikų turinčiais katalikais, nes skiriasi poreikiai ir interesai, užimtumas, laisvalaikis. Neretai juntamas stiprus Bažnyčios mokymo nesuprantančių kitų šeimos narių spaudimas siūlant rinktis reprodukcines technologijas. Kadangi tradiciškai vaikai laikomi Dievo dovana, labai nelengva matyti, kaip kita buvusi nevaisinga šeima ima ir susilaukia vaikelio.

Dvasinis nevaisingumo aspektas

Nevaisingumas dažniausiai traktuojamas kaip medicininė ar socialinė problema, retai pripažįstama, kad tai – dvasinė krizė, prasmės ir tikėjimo susipriešinimas. Tik tada, kai nevaisingumą pripažinęs asmuo ima naujai suvokti save ir savo vietą visatoje, nevaisingumo skausmas ir nusivylimas gali tapti prielaida dvasiniam gijimui ir asmeniniam augimui. Diagnozavus nevaisingumą bei įžvelgus grėsmę principingumui ir sąžiningumui, galima pasakyti „ne“ medicininėms intervencijoms, kurios darosi betikslės, destruktyvios asmeniui arba santykiams ir svarstyti kitus pasirinkimus, pvz. įsivaikinimą.

Nevaisingumo samprata

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) nevaisingumą apibrėžia kaip žmogaus reprodukcinės sistemos negalią, kai pora po vienerių ar daugiau bendro gyvenimo metų nuolat turėdama lytinius santykius ir nenaudodama apsaugos priemonių nepatiria klinikinio nėštumo. PSO duomenimis, kūdikio nepavyksta susilaukti apie 15 proc. šeimų, o 10 proc. porų turi mažiau vaikų nei norėtų. PSO tvirtina, jog moterų nevaisingumas yra penkta pagal rimtumą negalia pasaulyje, o nevaisingumo paplitimo lygis leidžia įvardyti tai kaip socialinę problemą.

Užsiprenumeruoti gydymas