lytiškumas

Meilė – kuriantis ir kuriamas santykis tarp asmenų

Labiausiai su Dievu supanašėjama per meilę. Apaštalas Jonas, kalbėdamas apie giliausius Dievo būties slėpinius sako, kad „Dievas yra meilė“ (Jn 4, 16). Jeigu žmogus yra Dievo paveikslas, vadinasi, ir žmogaus prigimtis yra meilė. Žmogus negali gyventi be meilės. Jis ima nebesuvokti savęs, gyvenimas netenka prasmės, jeigu jame nepasireiškia meilė, jeigu žmogus jos nepatiria ir negali joje gyvai dalyvauti.

Gyvybės perdavimas prokreaciniu būdu

Krikščioniškoje etikoje žmogaus lytiškumas suprantamas kaip meilės ir gyvybės perdavimas, todėl visada pabrėžiamas nenutraukiamas egzistencinis ir psichologinis ryšys tarp gyvybę perduodančios (arba prokreacinės) žmogaus lytiškumo dimensijos ir meilę perduodančios (arba asmenis jungiančios) dimensijos. Naujos gyvybės perdavimas yra įmanomas dėl asmenų lytinių galių. Prokreacijos aktu pradedamas ir pagimdomas kitas asmuo, orumu ir verte prilygstantis savo tėvams. Vadinasi, lytinė galia leidžia asmeniui dalyvauti Dievo darbe perduodant gyvybę naujiems asmenims.

Žmogaus lytiškumas

Žmonės, būdami kūniški asmenys, skiriasi vieni nuo kitų savo lytiškumu, kuris yra žmogaus kaip asmens pamatas. Juo remdamiesi vyrai ir moterys išreiškia santykius su kitais, su pasauliu ir netgi su Dievu. Būti žmogumi reiškia būti vyru arba moterimi. Reiškia būti lytiška būtybe. Jau paties Dievo valia žmogus egzistuoja kaip vyras arba moteris. Kiekvienas žmogus nuo pat savo atsiradimo pradžios yra gavęs lytinį tapatumą, kurį privalo priimti kaip dovaną ir ja džiaugtis. Lytiniai vyro ir moters skirtumai yra Dievo plano žmonijai dalis.

Žmogaus asmens samprata

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Sukurtu pagal Dievo paveikslą yra laikomas visas žmogus. Pagal Vatikano II susirinkimo viziją, Dievo paveikslas žmoguje yra pamatinis ir nukreiptas į Dievą, sudarantis žmogaus orumo ir neatimamų žmogaus teisių pagrindą. Žmogaus skirtingumą nuo visų kitų kūrinių aiškiausiai parodo tai, jog tik žmogaus sukūrimas vaizduojamas kaip Dievo atskiro sprendimo rezultatas, apgalvotas siekis žmogų su Kūrėju sujungti savitu ir ypatingu ryšiu.

Gyvybės kultūros kūrimas

Susidūrus su šiuolaikiniame pasaulyje glūdinčiais nesuskaičiuojamais rimtais pavojais gyvybei, galima pasijusti visiškai bejėgiu: ima atrodyti, jog gėris niekada netaps toks galingas, kad nugalėtų blogį, kad esame milžiniško, dramatiško gėrio ir blogio, mirties ir gyvybės, „mirties kultūros“ ir „gyvybės kultūros“ konflikto liudytojai. Tačiau mes ne tik „susiduriame“ su šiuo konfliktu, bet neišvengiamai esame jo „viduje“: jis liečia mus visus, visi jame dalyvaujame, ir esame neišvengiamai atsakingi už tai, kad apsispręstume besąlygiškai remti gyvybę.

Atsakinga tėvystė ir motinystė

Duoti gyvybę kitam žmogui, pažadinti jį gyvenimui yra ypatingos atsakomybės reikalaujantis veiksmas. Atsakinga tėvystė ir motinystė susijusi su daugeliu komponentų, t.y. fizinėmis, ekonominėmis, psichologinėmis ir socialinėmis sąlygomis. Sąmoningais tėvais laikysime tuos, kurie, protingai apsigalvoję ir kilnumo skatinami, nusprendžia laukti daugiau vaikų arba dėl rimtų priežasčių pasiryžta ribotą ar neribotą laiką vaikų negimdyti, bet kartu ir laikytis dorinių įstatymų.

Vaisingumo pažinimas

Žmogaus lytiškumas ryškus visose žmogiškosios veiklos srityse, tačiau prokreacijoje lyčių skirtumai akivaizdžiausi. Vyro ir moters vaisingumo skirtumai lemia ne tik išorės skirtumus: išvaizdą, sudėjimą, fizinę jėgą, balso tembrą, elgseną, bet ir lemia skirtingą prokreacinį bei socialinį vaidmenį. Kalbama apie pagrindinį vyro ir moters skirtumą: vyro galimybę tapti tėvu, o moters – motina. Duoti gyvybę kitam žmogui, pažadinti jį gyvenimui yra ypatingos atsakomybės reikalaujantis veiksmas, kai lytinis aktas yra atviras gyvybei, t.y. yra prokreacinis.

Užsiprenumeruoti lytiškumas