santuoka

Gyvybės perdavimas prokreaciniu būdu

Krikščioniškoje etikoje žmogaus lytiškumas suprantamas kaip meilės ir gyvybės perdavimas, todėl visada pabrėžiamas nenutraukiamas egzistencinis ir psichologinis ryšys tarp gyvybę perduodančios (arba prokreacinės) žmogaus lytiškumo dimensijos ir meilę perduodančios (arba asmenis jungiančios) dimensijos. Naujos gyvybės perdavimas yra įmanomas dėl asmenų lytinių galių. Prokreacijos aktu pradedamas ir pagimdomas kitas asmuo, orumu ir verte prilygstantis savo tėvams. Vadinasi, lytinė galia leidžia asmeniui dalyvauti Dievo darbe perduodant gyvybę naujiems asmenims.

Santuokinė meilė – laisvas dovanojimasis

Norint suvokti tikrąją santuokinės meilės prigimtį, jos kilnumą ir grožį, reikia suvokti šaltinį, iš kurio ji kyla, t.y. Dievą, kuris yra Meilė (1 Jn 4, 8). Santuoka nėra nei atsitiktinumo, nei aklo gamtos jėgų veikimo padarinys. Ji išmintingo Kūrėjo Dievo įsteigta tam, kad žmonėse būtų realizuotas Jo meilės planas. Santuoka priklauso nuo vyro ir moters laisvo ir asmeniško pasirinkimo. Tai susitarimo aktas, „pagimdantis“ santuoką ir padarantis du žmones vyru ir žmona.

Vaisingumo pažinimas

Žmogaus lytiškumas ryškus visose žmogiškosios veiklos srityse, tačiau prokreacijoje lyčių skirtumai akivaizdžiausi. Vyro ir moters vaisingumo skirtumai lemia ne tik išorės skirtumus: išvaizdą, sudėjimą, fizinę jėgą, balso tembrą, elgseną, bet ir lemia skirtingą prokreacinį bei socialinį vaidmenį. Kalbama apie pagrindinį vyro ir moters skirtumą: vyro galimybę tapti tėvu, o moters – motina. Duoti gyvybę kitam žmogui, pažadinti jį gyvenimui yra ypatingos atsakomybės reikalaujantis veiksmas, kai lytinis aktas yra atviras gyvybei, t.y. yra prokreacinis.

Užsiprenumeruoti santuoka