viltis

Nevaisinga šeima Bendruomenėje

Nevaisingoms poroms šv. Mišios kartais tampa skausmingiausiu savaitės įvykiu, nes jie jaučiasi nustumti į šalį tikinčiųjų bendruomenėje, kurioje stipriai pabrėžiama šeimos svarba. Reikėtų daug nuveikti, kad susikurtų aplinka, gydanti vien atėjus į bažnyčią. Su jautrumu kunigų pateikiamas liturginis įvykis, kuris švenčiamas išskiriant ir remiant šeimą, galėtų tapti proga nematomą nevaisingųjų kovą paversti regima.

Įvaikinimas

Pasiūlymas įsivaikinti nevaisingai porai neturėtų būti teikiamas skubotai. Neretai tai siūloma kone automatiškai dėl natūralaus žmogiško noro išspręsti nevaisingumo problemą, palengvinti poros skausmą „parūpinant“ kūdikį. Poros, neturinčios vaikų, dažniausiai jau būna aptarinėjusios šį klausimą. Siūlant įsivaikinti šeimai, kuri nejaučia tam pašaukimo, skaudinama dvigubai. Jei siūloma įsivaikinti porai, kuri negali tapti įtėviais dėl medicininių ar asmeninių priežasčių, beriama druskos ant atviros žaizdos.

Dvasinis nevaisingumo aspektas

Nevaisingumas dažniausiai traktuojamas kaip medicininė ar socialinė problema, retai pripažįstama, kad tai – dvasinė krizė, prasmės ir tikėjimo susipriešinimas. Tik tada, kai nevaisingumą pripažinęs asmuo ima naujai suvokti save ir savo vietą visatoje, nevaisingumo skausmas ir nusivylimas gali tapti prielaida dvasiniam gijimui ir asmeniniam augimui. Diagnozavus nevaisingumą bei įžvelgus grėsmę principingumui ir sąžiningumui, galima pasakyti „ne“ medicininėms intervencijoms, kurios darosi betikslės, destruktyvios asmeniui arba santykiams ir svarstyti kitus pasirinkimus, pvz. įsivaikinimą.

Užsiprenumeruoti viltis