Meilė – kuriantis ir kuriamas santykis tarp asmenų

Labiausiai su Dievu supanašėjama per meilę. Apaštalas Jonas, kalbėdamas apie giliausius Dievo būties slėpinius sako, kad „Dievas yra meilė“ (Jn 4, 16). Jeigu žmogus yra Dievo paveikslas, vadinasi, ir žmogaus prigimtis yra meilė. Žmogus negali gyventi be meilės. Jis ima nebesuvokti savęs, gyvenimas netenka prasmės, jeigu jame nepasireiškia meilė, jeigu žmogus jos nepatiria ir negali joje gyvai dalyvauti.

Moteris yra dovana vyrui ir vyras yra dovana moteriai. Bendraudami tarpusavyje jie praturtina vienas kitą. Vyru arba moterimi nesama tik biologiškai. Žmogaus kūnas nėra tik žmogaus instrumentas, o sudėtinė asmens dalis. Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį ne tam, kad jie savo bendrystėje praktikuotų funkcinius santykius, bet neštų meilę vienas kitam bei visam pasauliui. Todėl žmogaus lytiškumas yra Dievo dovana ir viso asmens – jo kūno, jausmų ir sielos – turtas. Svarbi jo reikšmė atsiskleidžia mylinčio asmens pasiaukojimu. Kiekvienas žmogus – ir vyras, ir moteris – turi pripažinti savo lytinį tapatumą ir su juo sutikti. Fiziniai, moraliniai ir dvasiniai jų skirtumai ir vienas kito papildymas yra skirti santuokos labui ir šeimos gyvenimo praturtinimui. Abiejų sutuoktinių ir visuomenės darna iš dalies priklauso nuo to, kaip vyras ir moteris vienas kitą papildo, kiek yra vienas kito reikalingi ir remia vienas kitą.

Myli ne vien dvasia ar vien kūnas – myli žmogus, asmuo kaip viena būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos. Tik kai abu dėmenys iš tikro susivienija, žmogus tampa visiškai savimi. Tik taip meilė – erosas – gali subręsti ir pasiekti savo tikrąją didybę.

Žmogaus lytiškumas kaip fizinis atsidavimas įgyvendinamas ir pasiekia prasmės pilnatvę tik tada, kai išreiškia moters ir vyro asmeninį atsidavimą iki mirties. Lytiškumas, pasireiškiantis per kūną, yra svarbus ne vien giminės pratęsimui, bet ir žmogui kaip asmeniui ir yra neatsiejama jo dalis. Lytiškumas, išaugdamas į meilės santykį, yra vienos iš gražiausių Kūrėjo mums duotos dovanos pagrindas. Žmogus sukurtas tam, kad siektų pilnatvės. Lytiškumas, jungiantis vyrą ir moterį bendrystei, skirtingų lyčių asmenis skatina augti.

Žmogiškojo buvimo esmė negali būti nusakoma atskirai nuo jos egzistavimo abiem lytimis. Abiejų lyčių asmenų tarpusavio ryšį įgalina jų skirtingumas ir papildomumas, kuris nėra tiktai biologinis, bet ir dvasinis. Moteriškumas ir vyriškumas yra viena kitą papildančios dovanos. Dėl to žmogaus lytiškumas yra konkretaus gebėjimo mylėti, kuriuo Dievas apdovanojo vyrą ir moterį, neatsiejama dalis. Visa tai, ką žmogus jaučia kaip kūniškas asmuo, yra susiję su kūnu. Todėl lytiškumas turi įtakos tam, kuo mes esame, paveikia mūsų mintis, jausmus ir veiksmus. Manyti, jog lytiniai santykiai suteikia viską, ką gali duoti lytiškumas, yra klaidinga. Tai lytiškumo sumenkinimas. Lytinis autentiškumas susijęs su meile, bendruomene, šeima, draugyste, kūryba, džiaugsmu, savęs išpildymu ir savęs pranokimu.

Seksualumas veikia visą kūnu ir dvasia vieningą žmogų, ypač jo jausmus, galią mylėti ir gimdyti, o platesne prasme – gebėjimą užmegzti bendravimo ryšį su kitu žmogumi. Neretai ši asmens savybė, turinti įtakos saviraiškai ir santykiams su išoriniu pasauliu, tampa egoistišku pasitenkinimo siekimu aukojant kitus žmones. Dievas, sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, pašaukė jį į buvimą iš meilės, kartu pašaukdamas meilei. Todėl žmonės, būdami kūniški ir lytiški asmenys, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, turi ir mylėti vieni kitus besąlygiškai save dovanodami. Dievas, būdamas Meilė, savyje išgyvena asmeninio bendravimo meilės paslaptį. Sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą, Dievas suteikė vyrui ir moteriai pašaukimą – taigi ir gebėjimą mylėti bei jausti atsakomybę už meilę ir šeimą. Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas.

Žmogus, kaip įkūnyta dvasia arba siela, kuri reiškiasi per kūną, ir kūnas, formuojamas nemirtingos sielos, yra pašauktas mylėti kaip visuma. Meilė apima ir žmogaus kūną, o kūnas dalyvauja dvasinėje meilėje. Žmogus yra pajėgus siekti aukštesnės meilės (ne vien pasiduoti geidulingajai, kuri viską traktuoja kaip objektą savo potraukiams tenkinti) bei draugystės ir aukotis, jis geba pripažinti bei mylėti asmenis dėl jų pačių. Tai meilė, kuri gali, kaip ir Dievo meilė, būti dosni; gėrio kitam asmeniui ji trokšta todėl, kad suvokia, jog jis vertas mylėti. Tai meilė, gimdanti asmenų bendrystę, nes kiekvienas laiko kito gerovę savo gerove. Dėl panašumo į Dievą kuris kuria iš meilės, žmonių meilė taip pat turi būti vaisinga. Meilė, kaip savęs atidavimas ir kito žmogaus priėmimas, turi būti lydima begalinės pagarbos ir dėkingumo už atiduotą gyvenimą.