Atsakinga tėvystė ir motinystė

Duoti gyvybę kitam žmogui, pažadinti jį gyvenimui yra ypatingos atsakomybės reikalaujantis veiksmas. Atsakinga tėvystė ir motinystė susijusi su daugeliu komponentų, t.y. fizinėmis, ekonominėmis, psichologinėmis ir socialinėmis sąlygomis. Sąmoningais tėvais laikysime tuos, kurie, protingai apsigalvoję ir kilnumo skatinami, nusprendžia laukti daugiau vaikų arba dėl rimtų priežasčių pasiryžta ribotą ar neribotą laiką vaikų negimdyti, bet kartu ir laikytis dorinių įstatymų. Kitaip sakant, sąmoninga tėvystė (motinystė) reiškia laisvą abipusį poros sprendimą dėl gimdymo dažnumo ir vaikų skaičiaus; sąžiningą šeimos planavimo pagrindimą Dievo, savo pačių, vaikų ir šeimos bei visuomenės akyse; susipažinimą su nėštumu ribojančių metodų moraliniu leistinumu.

„Pareigos“ principas – visų pirmiausia. Meilė, Santuokos sakramentu patikėta vyrui ir moteriai, yra jų abipusio, iš pradžių sutuoktinių, vėliau tėvo ir motinos, įsipareigojimo pagrindas. Vienas kitam save dovanodami ir vienas kitą priimdami sutuoktiniai pareiškia, kad yra pasirengę priimti ir auklėti savo vaikus. Čia reiktų prisiminti, kad savęs dovanojime glūdi ne vien laisva subjekto iniciatyva, bet ir pareigos dimensija.

Santuoka pašaukta tapti asmenų bendruomene, sukurti terpę tam, kad kiekvienas žmogus pasireikštų kaip toks. Sutuoktiniai yra besąlygiškai atsakingi apsispręsdami „už“ naują gyvybę kaip Dievo dovaną. Tėvai, suteikę vaikams gyvybę, yra griežčiausiai įpareigoti juos ir auklėti.

Tėvų auklėjamasis vaidmuo yra toks svarbus, kad jo beveik niekuo neįmanoma pakeisti. Auklėjamoji veikla yra gimdymo tąsa ir savojo žmogiškumo dovanojimas. Tėvai privalo šeimoje sukurti meilės ir pagarbos Dievui bei žmogui kupiną aplinką, skatinančią visapusišką asmeninį bei socialinį vaikų auklėjimą.

Tėvų teisė ir pareiga auklėti vaikus yra esminė. Ji svarbesnė už kitų asmenų auklėjimą, nes meilė, jungianti tėvus su vaikais, yra išskirtinė. Tėvo ir motinos meilė auklėjamajame darbe padeda tobulai tarnauti gyvybei: tėvų meilė skatina ir suteikia kryptį konkrečiai auklėjimo veiklai. Todėl vaikai turėtų ne tik suprasti tikrąjį teisingumą, kuris vienintelis sugeba gerbti kiekvieno žmogaus asmens orumą, bet taip pat pajusti tikrąją meilę kaip nuoširdų rūpinimąsi kitais.

Šeima yra pirmoji ir pagrindinė visuomeniškumo mokykla. Joje, kaip meilės bendruomenėje, pasiaukojimas, kuris gaivina abipusę sutuoktinių meilę, yra būtina sąlyga tėvams, pašauktiems perduoti vaikams aiškų ir subtilų lytinį auklėjimą.

Dabartinė kultūra „subanalina“ žmogaus lytiškumą, jį interpretuoja ir išgyvena ribotai, nuskurdina lytiškumą, skirdama jį tik kūnui ir egoistiniam pasitenkinimui. Šio pavojaus akivaizdoje tėvai privalo ryžtingai sukaupti dėmesį į lytinio gyvenimo kultūrą, kad ji būtų tikra ir visiškai asmeninė: iš tikrųjų lytiškumas yra viso asmens turtas – kūno, jausmų ir sielos, – ir svarbi jo reikšmė atsiskleidžia mylinčio asmens pasiaukojimu. Besąlygiškai būtina ugdyti skaistumo dorybę, kuri subrandina asmenį ir moko gerbti bei puoselėti „kūniškąją meilę“. Deja, visuomenėje skaistumas ir seksualinis santūrumas laikomas grėsmingu žmonių meilės priešu, ir dėl to atsisakoma jį pripažinti. Pagal tokį požiūrį skaistumas gali egzistuoti už vyro ir moters meilės ribų, o meilėje turi pasitraukti. Tačiau, kad meilė galėtų įgauti tikrąją asmeninę vertę ir kad galėtų teisingai vienyti vyrą ir moterį, reikia, kad ji tvirtai remtųsi asmens vertės teigimu, visa asmens būtimi.

Tėvai – žmogiškosios meilės ugdytojai. Pagrindinis etinės meilės bruožas yra asmens teigimas, kuris ženklina visą žmogaus elgesį. Tik nukreipta į asmenį meilė yra tikra. Ir nėra meilės, jei krypstama vien tik į asmens „kūną“. Nes čia aiškiai išryškėja noras vartoti, kuris meilei yra iš esmės priešingas. Meilei būdinga atsakomybė už asmenį – tą, kuris įtraukiamas į glaudžiausią būties ir veiklos bendriją, kuris tam tikra prasme paverčiamas savo nuosavybe, pasinaudojant jo atsidavimu. Todėl ir egzistuoja atsakomybė už savo meilę: ar ji yra brandi ir tvirta, kad nebūtų apviltas kito asmens pasitikėjimas, iš jo meilės kilusi viltis, jog atiduodamas save jis atras „sielos“ pilnatvę.

Kiekvienas tikros meilės žmogui aktas patvirtina ir tobulina dvasinį šeimos vaisingumą. Tai yra klusnumo vidinei meilei kaip atsidavimui kitiems aktas. Todėl asmens atsakomybė už meilę reiškia ir atsakomybę už  kitą asmenį.

Biologiškai panašios į kitų gamtos būtybių, žmogaus tėvystė ir motinystė iš esmės ir išskirtinai yra „panaši“ į patį Dievą. Tuo panašumu yra paremta šeima, laikoma žmogiško gyvenimo bendruomene, meilės sujungtų asmenų bendruomene. Sutuoktiniai, vyras ir žmona, sudaro vieną subjektą, ir jų santuokinė vienybė yra išreiškiama per santuokinį aktą, kurio metu jie tampa „vienu kūnu“ ir pažįsta vienas kitą unikaliu ir neužmirštamu būdu. Atsakinga tėvystė ir motinystė tiesiogiai susijusi su tuo momentu, kai vyras ir moteris, susijungdami į „vieną kūną“, gali tapti tėvais. Šis momentas yra nepaprastai reikšmingas tiek jų tarpusavio santykiams, tiek tuo, kad jie patarnauja gyvybei – perduodami gyvybę naujai žmogiškai būtybei. Du pagrindiniai šeimos tikslai – vaikų priėmimas ir auklėjimas – priklauso nuo to, kaip laikomasi šio įsipareigojimo. Dvi santuokinės sąjungos dimensijos – susivienijimas ir gimdymas – negali būti dirbtinai perskirtos kartu neiškreipiant intymios santuokinio akto tiesos. Tėvystė ir motinystė yra ne tik fizinės, bet ir dvasinės prigimties užduotis, nes asmens genealogija, kurios amžinoji pradžia yra Dieve ir kuri turi vesti pas Jį, eina per šią tėvystės ir motinystės pareigą.

Atsakinga tėvystė ir motinystė pasiekiama per susivaldymą, siekiant laikytis prigimtinio įstatymo. Susivaldymas yra sutuoktinių bendro gyvenimo ir bendravimo sudėtinė dalis, išsiskleidžianti realiame kasdieniniame poros gyvenime. Katalikų šeimos gyvenimo pagrindas – pagarbus Dievo įstatymų laikymasis, suponuoja visą elgseną, gyvenimo būdą, paliečia visus šeimos narius. Sutuoktiniai privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir vadovaujantis sąžine patys apsispręsti atsakingai elgtis vaisingumo dovanos atžvilgiu.

Gimdytojai turi pažinti kūno biologinius procesus bei funkcijas, susijusias su tais procesais, ir jas gerbti. Sąmoninga tėvystė ir motinystė reiškia, jog prigimties potraukius ir aistras reikia protu ir valia valdyti. Čia atsispindi esminė natūralių šeimos planavimo (NŠP) metodų taikymo savybė, nes NŠP apima du komponentus: vaisingumo ribų nustatymą ir lytinio elgesio reguliavimą atsižvelgiant į šeimos planus. Naudojant kontracepciją nereikia kontroliuoti elgesio. NŠP metodų pagrindas ir glūdi pirmiausiai savo vaisingumo pažinime, o naudojantiems kontracepciją vaisingumo pažinimas yra nereikalingas. Žmogus gali likti ištikimas asmeniui jam derama meilės tvarka, jei yra ištikimas prigimčiai.