Gyvybės nepriklausomumas ir neliečiamumas

Žmogaus gyvybė nedisponuotina ir nežeistina, nes ji yra šventa iš prigimties. Tai pripažįsta kiekvienas sveikas protas nepriklausomai nuo religijos. Žmogus privalo pripažinti neįkainojamą Dievo Kūrėjo ir Tėvo padovanotos gyvybės vertę ir prisiimti atsakomybę. Dievas skelbia, kad jis yra absoliutus žmogaus, sukurto pagal Jo paveikslą ir panašumą, gyvybės Viešpats (Pr 1, 26-28), todėl žmogus negali daryti su ja ką sumanęs. Žmogaus gyvybė ir mirtis yra Dievo rankose ir galioje. Kviesdamas žmogų tapti dieviškojo viešpatavimo pasaulyje dalyviu, Dievas duoda jam užduotį: ginti ir stiprinti gyvybę, reikšti jai pagarbą ir meilę.

Vaiko pradėjimas turi būti abipusiško atsidavimo vaisius, sukurtas santuokiniame akte, kur Kūrėjo, kuris yra Meilė, veikloje sutuoktiniai bendradarbiauja kaip tarnai, bet ne kaip šeimininkai. Šeima labiau negu kokia kita bendruomenė yra terpė, kurioje žmogus turi būti priimtas dėl savęs paties, nesavanaudiškai save atiduodamas. Šeima yra niekuo nepakeičiama ir nekeistina socialinė institucija: ji yra gyvenimo šventovė. Nuo pat sukūrimo momento kiekvienos žmogiškos būties gyvybė turi būti besąlygiškai gerbiama, nes žmogus yra vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties. Kiekvieno žmogaus dvasinė siela yra betarpiškai sukurta Dievo; visa jo būtis išlaiko Kūrėjo paveikslą. Žmogaus gyvybė yra šventa, nes Dievas yra vienintelis gyvybės tikslas. Tik vienas Dievas yra gyvybės Viešpats nuo pat jos pradžios iki pabaigos. Nei valstybė, nei visuomenė neturi teisės disponuoti žmogaus gyvenimo pradžia ir pabaiga.

Raktažodžiai: