Gyvybės perdavimas prokreaciniu būdu

Krikščioniškoje etikoje žmogaus lytiškumas suprantamas kaip meilės ir gyvybės perdavimas, todėl visada pabrėžiamas nenutraukiamas egzistencinis ir psichologinis ryšys tarp gyvybę perduodančios (arba prokreacinės) žmogaus lytiškumo dimensijos ir meilę perduodančios (arba asmenis jungiančios) dimensijos. Naujos gyvybės perdavimas yra įmanomas dėl asmenų lytinių galių. Prokreacijos aktu pradedamas ir pagimdomas kitas asmuo, orumu ir verte prilygstantis savo tėvams. Vadinasi, lytinė galia leidžia asmeniui dalyvauti Dievo darbe perduodant gyvybę naujiems asmenims. Tai įmanoma tik dėl to, kad vyrui ir moteriai reikia vienas kito, kad galėtų išreikšti savo prokreacinę galią. Todėl lytinė galia, būdama asmens galia, yra sudėtinė asmens orumo ir vertingumo dalis.

Vyras ir moteris yra skirtingi, ir dėl to skirtingumo yra galima vienybė – vienas kūnas. Dievo Žodis leidžia suprasti, kad vyro ir moters, sukurtų drauge, Dievas norėjo kaip skirtų vienas kitam. Vyras ir moteris, būdami skirtingi dėl savo lyties ir kaip tik dėl to galintys papildyti vienas kitą, tampa vienu kūnu. Pradžios knygoje pabrėžiamas sąmoningas ir laisvas pasirinkimas, kuris duoda pradžią santuokai: „vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos; ir du taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Visiškai aišku, jog čia minimas „tapimas vienu kūnu“ yra susijęs su naujos gyvybės atsiradimu. Vyras ir moteris reikalingi vienas kitam kaip kiekvieno iš jų būties papildymas. Šis objektyvus poreikis pasireiškia tarpininkaujant lytiniam potraukiui.

Nors ir skirtingu būdu kūniški, vyras ir moteris gali vienodai gyventi tiesoje ir meilėje. Jų sąjunga privalo realizuotis tiesoje ir meilėje, parodant pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurtų asmenų brandumą. Pagal Dievo planą vyras ir moteris buvo sukurti asmenų bendrystei, kurioje jie vienas kitam gali pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris.

Tada, kai lytiškumas stokoja dovanai būdingos prasmės bei reikšmės, įsivyrauja daiktų, o ne asmenų civilizacija, kurioje asmenimis naudojamasi kaip daiktais. Vartojimo civilizacijoje moteris gali tapti vyrui daiktu, vaikai tėvams – našta. Meilė priešinasi, kad asmuo būtų naudojamas kaip priemonė tikslui pasiekti arba kaip kito žmogaus veiklos įrankis. Vienintelis teisingas santykis tarp asmenų privalo būti meilė ir iš jos išplaukianti pagarba.

Prigimtinė žmogaus orumo teisė, saugodama patį žmogų, nustato teisingą santykį su kitais žmonėmis. Moters orumas ir atsakomybė, kuri yra lygi vyro orumui ir atsakomybei, realizuojama šeimoje būdingu sutuoktinių pasiaukojimu vienas kitam ir abiejų pasiaukojimu vaikams. Tik santuokoje tampa įmanomas  abiejų asmenų lygiavertiškumas, neleidžiantis būti ar tapti kito vartojimo objektu.

Santuokinės meilės autentiškumo požymis – atvirumas gyvybei: giliausia prasme meilė yra tikra dovana. O santuokinė meilė, dėl kurios sutuoktiniai pažįsta vienas kitą ir tampa vienu kūnu, nesibaigia tik tarp jųdviejų, nes parengia didžiausiam atsidavimui, dėl kurio jie tampa Dievo bendradarbiais, dovanodami gyvybę naujam žmogui. Atsiduodami vienas kitam, sutuoktiniai kuria naują tikrovę – kūdikį, gyvą jų meilės atspindį, jų santuokinės vienybės ženklą bei gyvą ir neišardomą tėvystės ir motinystės sintezę. Todėl santuokinis lytinis aktas, būdamas atviras santuokinei meilei ir naujai gyvybei yra daugiau nei paprasti lytiniai santykiai tarp vyro ir moters, nes nauja gyvybė yra santuokinės meilės vaisius.

Tarp santuokiniu aktu reiškiamos sutuoktinių vienovės ir kartu vykdomo gyvybės perdavimo yra Dievo nustatytas nesuardomas ryšys, kurio žmonės savo nuožiūra negali pažeisti. Santuokinis aktas, sujungdamas sutuoktinius glaudžiais saitais, padaro juos tinkamus pradėti naują gyvybę pagal vyro ir moters prigimtyje įdiegtus dėsnius. Jeigu vyro ir žmonos vienovė nebūna atskiriama nuo dauginimosi, tai santuoka visiškai išsaugo tikros abipusės meilės prasmę ir skiriama kilnioms tėvystės ir motinystės pareigoms, kurioms žmogus yra pašauktas.

Santuokinis ryšys nėra tik asmenų, vyro ir moters, susivienijimas, bet savo prigimtimi yra asmenų susivienijimas kaip procreatio, todėl negali būti meilės be vaikų (dirbtinai užkertant kelią naujos gyvybės atsiradimui) ir vaikų be meilės (kada įsikiša technologijos kurios atstoja santuokinį lytinį aktą). Santuokinis ryšys, kuris atsiranda sutuoktiniams asmeniškai ir neatšaukiamai susitarus, pačia prigimtimi yra skirtas vaikų gimdymui ir auklėjimui bei santuokinei meilei.

Sutuoktinių susijungimu pasiekiamas dvigubas santuokos tikslas: pačių sutuoktinių gėris ir gyvybės perdavimas. Šių dviejų savybių negalima atskirti nesutrikdant dvasinio sutuoktinių gyvenimo ir nekeliant pavojaus pačiai santuokai bei šeimos ateičiai. Organizmo lytine sistema ir dauginimosi gebėjimais žmogus pranoksta kitas gyvybės formas, todėl į santuokinės meilės veiksmus, atliekamus tikrąjį žmogaus orumą atitinkančiu būdu, reikia žvelgti su gilia pagarba.

Žmogaus prokreacija – naujo asmens kūrimas, kai vyras ir moteris bendradarbiauja su Kūrėjo galia, turi būti sutuoktinių abipusiško savęs dovanojimo, meilės bei ištikimybės vaisius ir ženklas. Sutuoktinių ištikimybė apima ir tarpusavio pagarbą teisei tik vienas per kitą tapti tėvu ar motina.