Gyvybės pradėjimas reprodukciniu būdu

Žodis „reprodukcija“ dažnai teikiamas kaip gamybos ar zoologijos terminas. Pats termino pavadinimas atspindi pagrindines reprodukcinės ideologijos idėjas: žmogus yra biologinė būtybė, o lytiškumas – kūno funkcija.

Reprodukcinis požiūris į žmogų visiškai priešingas Bažnyčios mokymui. Bažnyčia moko, kad kiekvienas žmogus yra asmuo nuo pat jo pradėjimo momento iki natūralios mirties, ir todėl turi būti itin gerbiamas bei saugomas. Reprodukcinio požiūrio šalininkai teigia, kad vos pradėta gyvybė dar nėra žmogus. Jei žmogaus pradėjimas tėra reprodukcija, tada ir žmogus laikomas ne kūriniu, o tik produktu. Negimęs arba vos tik pradėtas žmogus ne tik nepripažįstamas asmeniu, bet dažnai laikomas menkaverčiu produktu. Vadinasi, jis gali būti parduodamas, nužudomas, atšildomas, užšaldomas ir pan. Kai technologijos kišasi į prokreacijos sritį, jos labai lengvai tampa tarsi nevaldomos – ne tik pažeidžia, bet ir užvaldo asmenų santykius, kaip, pavyzdžiui, kontraceptinių priemonių vartojimas.

Bažnyčia įspėja, kad įvairios dirbtinės reprodukcijos technikos, kurios iš pažiūros tarnauja gyvybei ir kurios dažnai šia intencija naudojamos, iš tikrųjų atveria duris naujiems gyvybei gresiantiems pavojams. Šios technikos ne tik moraliai nepriimtinos, nes atskiria dauginimąsi nuo santuokos akto, bet ir dažnai nesėkmingos: turima omenyje ne tik nepavykęs apvaisinimas, bet ir didelė gemalo žūties rizika. Negana to, paprastai gemalų išgaunama daugiau negu reikia implantuoti į moters įsčias, tad vadinamieji „atlikę gemalai“ vėliau sunaikinami arba naudojami tyrimams, kurie, pridengti mokslo ar medicinos pažangos vardu, faktiškai sumenkina žmogaus gyvybę iki paprastos biologinės medžiagos, kuria galima paprastai atsikratyti.

Dirbtiniu apvaisinimu vadinami veiksmai moters kūno viduje, kuriais dirbtinai sukeliamas vyro sėklinės ląstelės įsijungimas į moters kiaušialąstę: vyro sėklinė ląstelė dirbtinai įterpiama į moters kiaušialąstę arba moteriai perkeliama ne kūne apvaisinta kiaušialąstė. Jei manoma, kad nevaisingumas yra liga, dirbtinis apvaisinimas tampa priimtinas kaip šios ligos gydymo metodas.

Troškimas turėti kūdikį yra nulemtas genetiškai, todėl turi būti patenkintas kaip vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių. Dirbtinio apvaisinimo šalininkų nuomone, vaisingi ir nevaisingi žmonės turi tokią pačią teisę į reprodukciją. Tačiau reikia priminti, jog dirbtinis apvaisinimas nėra nevaisingumo gydymas. Po dirbtinio apvaisinimo, net ir gimus vaikui, nevaisingumo problema išlieka (vaikas negali tapti nevaisingumo gydymo priemone).

Įvairių dirbtinio apvaisinimo būdų moralumas yra skirtingas. Kad dirbtinis apvaisinimas būtų moralus ir etiškas, jis turi tik padėti santuokiniam lytiniam aktui ir atitikti tris sąlygas:

• Apvaisinime turi dalyvauti sutuoktinių lytinės ląstelės.
• Gyvybės atsiradimas neturi būti atskirtas nuo santuokinio lytinio akto.
• Apvaisinimas turi įvykti in vivo.

Tokio dirbtinio apvaisinimo atveju nebus pažeistos vaiko prigimtinės teisės, nes vaikas gims santuokoje ir turės abu tėvus. Katalikų Bažnyčia prokreacijos srityje pripažįsta tas priemones ir intervencijas, kuriomis siekiama padėti natūraliam santuokiniam aktui arba garantuoti, kad normaliai atliktas santuokinis aktas pasiektų savo tikslą pradėtų naują gyvybę.

Prokreacija yra naujos žmogaus gyvybės sukūrimas, o reprodukcija – tarsi technologinis procesas. Nors nūdienos visuomenėje žmogaus pradėjimas ir gimimas dažnai įvardijamas kaip paprasta individo „reprodukcija“, tarp prokreacijos ir reprodukcijos egzistuoja esminis skirtumas – tai skirtumas tarp vaiko pradėjimo ir vaiko „padarymo-pagaminimo“.