Kontracepcijos ir NŠP moralinis vertinimas

Kartais kontracepcija ir natūralus šeimos planavimas yra vartojami kaip sinonimai, tačiau tai nėra tas pats. Esminis skirtumas tarp jų yra tas, kad NŠP yra taikomas šeimos gyvenime ir apima iš anksto suplanuotą veiksmų visumą siekiant ne tik išvengti nėštumo, bet ir siekiant pastoti. O kontracepcija naudojama tik nėštumui išvengti.

NŠP kartais prilyginamas natūraliai kontracepcijai. Atrodytų, kad naudojant kontracepciją ir vengiant nėštumo natūraliai planuojant siekiama to paties tikslo – kad moteris nepastotų. Dažnai žmonės nemato jokio skirtumo, jei tikslas ir rezultatas yra toks pat. Kontracepcijos šalininkai teigia, kad nėra kontracepcijos ir NŠP moralinio skirtumo, nes abiem atvejais asmenų intencija yra tokia pati, t.y., kad santuokinis lytinis aktas nebūtų apvainikuotas nauja gyvybe. Tačiau sprendimas susilaikyti nuo vaisingo lytinio akto absoliučiai skiriasi nuo sąmoningo sprendimo vaisingą lytinį aktą padaryti nevaisingą. Todėl NŠP nėra kontracepcija, bet jos priešingybė, kadangi kontracepcijos metu yra pasirenkama užkirsti kelią apvaisinimui.

Visi kontraceptiniai aktai yra nukreipti prieš gyvybę, o taikant NŠP metodus santuokinis aktas gali būti nevaisingas pagal intenciją, bet niekada nėra tiesiogiai antiprokreacinis. Kontracepcijos atveju sutuoktiniai daro kažką ar naudoja kažką, kas yra tiesiogiai nukreipta prieš naujos gyvybės atsiradimą. NŠP atveju sutuoktiniai nieko nedaro tiesiogiai nukreipta prieš gyvybę, nors žino, kad nevaisingomis dienomis nauja gyvybė neatsiras. Yra akivaizdus skirtumas tarp nenoro, kad kažkas atsitiktų (neatsirastų nauja gyvybė) ir noro, kad tai neatsitiktų, lydimo aktyvių veiksmų (kontraceptinių priemonių naudojimo). NŠP atveju, išreiškiant santuokinę meilę per santuokinį lytinį aktą nevaisingomis dienomis, tolima intencija gali būti ne prokreacinė. Bet ji nėra tiesiogiai antiprokreacinė kaip kontracepcijos atveju. Kai vyras ir moteris apriboja lytinius santykius ir atsiduoda vienas kitam tik moters natūraliai nevaisingomis dienomis, jie stebi ciklą, kurį Dievas sukūrė moteryje, jo nesuardydami ir taip įgyvendindami Dievo meilės įsakymą.

NŠP gali būti naudojamas nėštumui išvengti, jei tam yra morališkai pateisinamų priežasčių. Tačiau jis dažnai taikomas ir tikintis pradėti naują gyvybę, kai žinomos vaisingos dienos ir galima numanyti, kad apvaisinimas įvyks. Kontracepcijos atveju moteris taip pat gali pastoti, tačiau tai nebus norėta. Pastojimas įvyks dėl kontracepcijos nepatikimumo. Tačiau niekas nenaudoja kontracepcijos tikintis pastoti. Vadinasi, metodai iš esmės yra skirtingi.

Naudojantis Dievo dovana atimant jos prasmę ir tikslą, prieštaraujama vyro ir moters prigimčiai bei jų intymiam ryšiui, vadinasi, veikiama prieš Dievo planą ir šventą Jo valią. Tie, kurie naudojasi santuokinės meilės dovana laikydamiesi gimdymo dėsnių, tie pripažįsta, kad tarnauja Kūrėjo planui. Žmogus neturi neribotos valdžios savo kūnui, nes jis skirtas dovanoti žmonėms naują gyvybę, kuri yra šventa ir kyla iš Dievo. Tai suvokiant į žmogų bus žvelgiama kaip į kūnišką lytinį asmenį, o į vaisingumą – kaip į vieną iš didžiausių asmens gėrių. Savo ruožtu santuoka bus suprantama kaip visiškas savęs dovanojimas.

Mokslas apie NŠP siekia išmokyti kūno kalbos, kuri suprantama kaip ypatinga priemonė išreikšti vyriškumui ir moteriškumui tarpasmeniniame santykyje bei skatina teisingai ir deramai ja naudotis. Sutuoktiniai, pasinaudodami nevaisingumo laikotarpiais, gerbia nesuardomą santuokinį ryšį, kuris turi vienyti ir duoti gyvybę. Jie elgiasi kaip Dievo plano vykdytojai ir naudojasi lytimi pagal pirmykštį visišką atsidavimą, be manipuliacijų ir iškraipymų.

Santuokinio akto vyksmas paklūsta prigimtinei tvarkai, kurios kūrėjas yra Dievas. Priešingai, kontraceptiniai veiksmai yra Kūrėjui priklausančios garbės paneigimas. Naudodama kontracepciją, sutuoktinių pora trukdo bet kokiam kūrybingam Dievo įsitraukimui.

Išryškinant antropologinį ir moralinį skirtumą tarp kontraceptinių priemonių ir pasinaudojimo atitinkamų laikotarpių periodiškumu, atsiskleidžia dvi tarpusavyje nesuderinamos asmens ir žmogaus lytiškumo koncepcijos. Natūralaus ritmo pasirinkimas – tai asmens, tai yra moters, ciklo priėmimas, o kartu ir dialogas, abipusė pagarba, bendra atsakomybė bei susivaldymas. Prisiderinimas prie ciklo ir dialogas – tai dvasinio, o vėliau ir fizinio santuokinio bendrumo, taip pat ištikimos asmens meilės pripažinimas.

Esant šioms sąlygoms pora patiria, kad jų santuoka yra praturtinama tokiomis vertybėmis kaip jautrumas ir nuoširdumas, artumas ir bendrumas. Šie veiksniai teikia begalinį gyvastingumą žmogaus lytiškumui taip pat ir fiziniu požiūriu. Šiuo atveju žmogaus lytiškumas nėra naudojamas kaip objektas ardant asmeninę sielos ir kūno vienybę, bet teisingai ir žmogiškai išsaugomas ir ugdomas.