Natūralus šeimos planavimas

Šeimos planavimas – viena sudėtingiausių problemų, kurias tenka spręsti sutuoktiniams ir kuris visada susijęs su atsakinga tėvyste ir motinyste. Todėl sutuoktiniai, sąmoningai planuodami šeimą, turėtų pasirinkti tinkamas, moralias priemones šeimos planavimui. Natūralus šeimos planavimas labiau nei kiti metodai ugdo vyro ir moters savitarpio pasitikėjimą, pagarbą bei skatina abipusį atvirumą, dvasinį artumą ir bendrą supratimą.

NŠP metodai paremti moters vaisingumo pažinimu ir seksualinio elgesio kontroliavimu, kai susilaikoma nuo santuokinių lytinių aktų vaisingomis dienomis ir tokiu būdu išvengiama nėštumo arba norint susilaukti kūdikio santykiaujama kaip tik vaisingomis dienomis.

Šiandien kalbant apie šeimos planavimą dažniausiai rūpimas klausimas yra nelaukto nėštumo išvengimas. Tačiau pilnutinė šeimos planavimo sąvoka turėtų apimti ir šeimas, siekiančias nėštumo. Bažnyčia nenuilsdama skelbia moralinę normą, tuo darydama įtaką sutuoktiniams bei jų atsakomybei už gyvybės perdavimą. Ji yra įsitikinusi, jog negali būti tikro prieštaravimo tarp Dievo įsakyto gyvybės perdavimo ir pareigos saugoti tikrą santuokinę meilę. Taigi Bažnyčia moraliu prokreacijos reguliavimo metodu laiko tik NŠP, kuris yra: nėštumo vengimo ar siekimo būdai, pagrįsti lytinių santykių pasirinkimo laiku, ir kuris nustatomas pagal natūralius vaisingų ir nevaisingų moters ciklo fazių simptomus.

Taigi, NŠP naudojasi Dievo duotu natūraliu nevaisingumo ciklu, kurį Jis įskiepijo moters prigimtyje. Deja, dėl nepakankamos informacijos apie natūralius šeimos planavimo metodus, reikalaujančius atidaus vaisingumo požymių stebėjimo, dažnai pasirenkamos žalingesnės, tačiau vartojimo požiūriu paprastesnės dirbtinės kontracepcijos priemonės. Neretai dėl to kyla nesutarimas su Bažnyčios mokymu. Viena iš priežasčių, kodėl taip labai paplitęs kontracepcijos naudojimas, yra NŠP ir kontracepcijos moralinio skirtumo nematymas. Taipogi paplitusi nuomonė, kad NŠP yra natūrali kontracepcija, kai iš tiesų NŠP yra kontracepcijos priešingybė. Toks mentalitetas yra nukreiptas prieš gyvybę, prieš vaisingumą ar gyvybės pradėjimą natūraliu būdu kaip vieną iš asmens gėrių, ir todėl pagal Bažnyčios mokymą bet kokie dirbtiniai, žmogaus prigimčiai ir Dievo valiai prieštaraujantys būdai yra visada moralinis blogis ir niekada negali būti pateisinami. Žmogus negali prigimties nugalėti ją prievartaudamas, o tik pažindamas ir suvaldydamas ją, neidamas prieš, o atrasdamas joje slypinčias galimybes.

NŠP gali būti naudojamas nėštumui išvengti, jei tam tikslui yra morališkai pateisinamos priežastys. Tačiau jis dažnai taikomas ir su tikslu pradėti naują gyvybę, kai žinomos vaisingos dienos ir galima numanyti, kad apvaisinimas įvyks.

Žmogus neturi neribotos valdžios savo kūnui, nes jis skirtas dovanoti žmonėms naują gyvybę, kuri yra šventa ir kyla iš Dievo. Tai suvokiant į žmogų bus žvelgiama kaip į kūnišką lytinį asmenį, o į vaisingumą – kaip į vieną iš didžiausių asmens gėrių. Savo ruožtu santuoka bus suprantama kaip visiškas savęs dovanojimas.

Mokslas apie natūralų šeimos planavimą siekia išmokyti „kūno kalbos“, kuri suprantama kaip ypatinga priemonė išreikšti vyriškumui ir moteriškumui tarpasmeniniame santykyje bei skatina teisingai ir deramai ja naudotis. Sutuoktiniai, pasinaudodami nevaisingumo laikotarpiais, gerbia nesuardomą santuokinį ryšį, kuris turi vienyti ir duoti gyvybę. Jie elgiasi kaip Dievo plano vykdytojai ir naudojasi lytimi pagal pirmykštį visišką atsidavimą, be manipuliacijų ir iškraipymų.