Santuokinė meilė – laisvas dovanojimasis

Norint suvokti tikrąją santuokinės meilės prigimtį, jos kilnumą ir grožį, reikia suvokti šaltinį, iš kurio ji kyla, t.y. Dievą, kuris yra Meilė (1 Jn 4, 8). Santuoka nėra nei atsitiktinumo, nei aklo gamtos jėgų veikimo padarinys. Ji išmintingo Kūrėjo Dievo įsteigta tam, kad žmonėse būtų realizuotas Jo meilės planas. Santuoka priklauso nuo vyro ir moters laisvo ir asmeniško pasirinkimo. Tai susitarimo aktas, „pagimdantis“ santuoką ir padarantis du žmones vyru ir žmona. Per šį aktą jie suteikia vienas kitam naują identitetą: vyras tampa moters vyru, moteris tampa vyro žmona, o kartu jie tampa sutuoktiniais.

Vyrui ir žmonai būdingas atsidavimas vienas kitam yra ypatingas tuo, jog santuokiniame ryšyje tampama Dievo darbo dalyviais – Dievo bendradarbiais. Šiame santykyje asmenys pasiekia bendrumą, papildo vienas kitą ir pradeda naują gyvybę. Santuoka Dievo įsteigta tam, kad įgalintų žmones integruoti lytiškumą į savęs dovanojimą ir naują gyvenimą. Santuoka tuos pavojus, kurie gali žmogų padaryti savanaudžiu ir savęs vergu, pakeičia didžiausiu gėriu ir meile. Meilė, suliejanti draugėn žmogiškus ir dieviškus pradmenis, pripildo visą gyvenimą ir veda sutuoktinius į laisvą savęs dovanojimą vienas kitam, išreiškiamą švelniu vidiniu prisirišimu bei išoriniais veiksmais. Ji pranoksta vien erotinį potraukį, kuris, jei savanaudiškai tenkinamas, greitai išblunka. Ši meilė ypatingu būdu išreiškiama ir patobulinama santuokos aktu. Todėl veiksmai, kuriais sutuoktinių pora glaudžiai ir skaisčiai susijungia, yra garbingi ir orūs. Žmogui derančiu būdu atlikti, jie ženklina ir ugdo abipusį savęs dovanojimą, kuriuo sutuoktiniai vienas kitą praturtina.

Sutuoktinių meilė, būdama ir juslinė, ir dvasinė, savyje talpina natūralų potraukį bei aistrą, taip pat ir laisvą valią, kuri siekia, kad meilė kasdienio gyvenimo džiaugsmuose ir skausmuose ne tik išsilaikytų, bet sustiprėtų; tuo būdu vyras ir žmona taptų lyg viena širdis ir viena siela, siekianti žmogiškojo tobulumo. Galiausiai santuokinį ryšį, t.y., tą ypatingą asmeninę draugystę, kurioje vyras ir žmona kilniadvasiškai dalijasi viskuo, vainikuoja sutuoktinių meilė. Vyras ir žmona myli vienas kitą ne už tai, ką vienas iš kito gauna. Vyras myli žmoną dėl jos pačios, o žmona vyrą – dėl jo paties. Vienas kitam atsiduodami, jie džiaugsmingai stengiasi vienas kitą gausiau apdovanoti.

Santuokoje meilė tarp vyro ir moters tampa tikrove tada, kai jie pagal savo vyriškumą ir moteriškumą atsiduoda vienas kitam kaip visuma, ir santuokine sandora įsteigia Dievo norėtąją asmenų bendruomenę, skirtą pradėti, gimti ir augti vaikams. Šiai santuokinei meilei ir tiktai jai yra skirtas lytinis atsidavimas, kurio teikiamo malonumo negalima atskirti nuo meilės, lytinių santykių, kylančių iš meilės – nuo šeimos, o prokreacijos – nuo lytinio akto, kylančio iš meilės santuokoje.

Vyro ir moters atsidavimas vienas kitam santuokoje yra svarbiausia žmogaus asmenybės esmė. Kūniškas atsidavimas būtų veidmainiškas, jei nebūtų visiško asmens atsidavimo ženklas ir vaisius. Nėra tikros laisvės ten, kur nemylima ir džiaugsmingai nepriimama gyvybė; o gyvybės pilnatvė pasiekiama tik laisvėje.

Dievo planuose santuoka – didesnės šeimos bendruomenės pagrindas, nes pati santuokos institucija ir santuokinė meilė skirta palikuonių gimdymui ir auklėjimui. Tai yra santuokos apvainikavimas. Sutuoktiniai, vykdydami gyvybės perdavimo ir auklėjimo pareigą, tampa Dievo Kūrėjo meilės bendradarbiais. Tačiau santuoka įsteigta ne vien vaikų gimdymui. Pati dviejų asmenų neišardomos sutarties prigimtis ir vaikų gerovė reikalauja, kad tarp sutuoktinių deramai reikštųsi, augtų ir bręstų abipusė meilė.

Meilė suteikia asmens gyvybei ir laisvei jų tikriausią prasmę. Labai svarbu, kad žmogus pripažintų save kaip kūrinį, kuriam Dievas suteikė būtį ir gyvybę kaip dovaną ir pareigą. Pripažindamas prigimtinę savo egzistencijos priklausomybę nuo Dievo, žmogus gali pilnutinai naudotis laisve ir gyvybe, drauge gerbdamas visų kitų žmonių gyvybę ir laisvę.

Ten, kur Dievas paneigiamas ir žmonės gyvena taip, tarsi Jis neegzistuotų, arba nepaisoma Jo įsakymų, ten atmetamas ir sukompromituojamas žmogaus asmens orumas ir žmogaus gyvybės neliečiamumas. Santuokinės meilės prigimtis reikalauja, kad sutuoktiniai garbingai ir visiškai save dovanotų vienas kitam, atsiduodami visu savimi, t.y. kartu su intymiausia bei galingiausia kiekvieno asmens dalimi – vaisingumu.