Skaistumo prasmė

Skaistumas – darnus lytiškumo įjungimas į žmogaus asmenybę, t.y. į vidinę kūninio ir dvasinio žmogaus vienybę. Lytiškumas, iš kurio matyti, jog žmogus priklauso fiziniam pasauliui, tampa tikrai žmogiška asmens savastimi, kai jis įjungiamas į vieno asmens santykį su kitu, į visišką ir laiko nesaistomą abipusį vyro ir moters savęs dovanojimą neribotam laikui. Meilės skaistumas ir tyrumas yra šventi dalykai ta prasme, kad tai yra Dievo nustatyti tikros meilės pagrindai.

Akivaizdu, jog augti meile, kiek tai apima nuoširdų atsidavimą, padeda jausmų, aistrų ir emocijų valdymas. Neįmanoma duoti to, ko neturi. Jei asmuo nėra savo paties šeimininkas – juo būti įgalina dorybės ir, konkrečiai, skaistumo dorybė. Ji apima žmogaus vientisumą ir savęs dovanojimo visuotinumą, padėdama žmogui perkeisti jo seksualinę energiją į kūrybą, ir meilę išvaduodama iš savanaudiškumo. Skaistumas yra dvasinė galia. Jis gina meilę nuo savanaudiškumo bei agresyvumo pavojų. Kaip seksualinio potraukio savikontrolė, skaistumas apsaugo žmogaus meilę integruodamas ją į asmens vystymąsi.

Skaistumo dorybė priklauso susivaldymo dorybės sričiai, kuri siekia protingai suvaldyti aistras ir kūno geismus. Tai yra ilgalaikis uždavinys, kurio niekada negalima laikyti visiškai užbaigtu. Susivaldymas, kuriuo pasireiškia santuokinė skaistybė, iš tikrųjų ne tik nekenkia santuokinei meilei, bet ir suteikia jai naujų žmogiškų vertybių. Žinoma, susivaldymas reikalauja nuolatinių pastangų, bet dėl jų teigiamo poveikio yra ugdomos sutuoktinių asmenybės, praturtinant jas dvasinėmis vertybėmis.

Susivaldymas suteikia šeimos gyvenimui harmoniją ir ramybę, padeda rūpintis sutuoktiniu, gerbti jį; taip pat padeda sutuoktiniams atsikratyti egoizmo, kuris nesuderinamas su tikrąja meile, bei stiprina atsakomybės jausmą. Pagaliau susivaldymas padeda tėvams geriau ir veiksmingiau auklėti palikuonis. Skaistumui silpnėjant, asmens meilė proporcingai tampa vis savanaudiškesnė. Vadinasi, ji yra jau nebe atsidavimas, bet troškimo tenkinimas siekiant malonumo. Todėl skaistumas kaip dorybė yra neįmanomas be gebėjimo savęs atsižadėti ir aukotis. Šis dvasios ir kūnų tyrumas padeda išsiugdyti tikrą savigarbą ir kartu gebėjimą gerbti kitus, nes įgalina įžvelgti juose asmenis, kuriuos privalu gerbti kaip sukurtus pagal Dievo paveikslą.