Vaisingumo pažinimas

Žmogaus lytiškumas ryškus visose žmogiškosios veiklos srityse, tačiau prokreacijoje lyčių skirtumai akivaizdžiausi. Vyro ir moters vaisingumo skirtumai lemia ne tik išorės skirtumus: išvaizdą, sudėjimą, fizinę jėgą, balso tembrą, elgseną, bet ir lemia skirtingą prokreacinį bei socialinį vaidmenį. Kalbama apie pagrindinį vyro ir moters skirtumą: vyro galimybę tapti tėvu, o moters – motina. Duoti gyvybę kitam žmogui, pažadinti jį gyvenimui yra ypatingos atsakomybės reikalaujantis veiksmas, kai lytinis aktas yra atviras gyvybei, t.y. yra prokreacinis.

Vaisingumas nėra vien asmeninė biologinė organizmo funkcija, nes jo realizavimui reikalingas kitos lyties asmuo. Vyro ir moters vaisingumas yra lytinės traukos priežastis – tai mūsų laikais gerokai primiršta. Būtent vaisingumo vyksmas moters ir vyro kūne daro juos vienas kitam patrauklius. Kitaip sakant, vyrišką ir moterišką grožį veikia vaisingumo procesai.

Žmogaus vaisingumas betarpiškai susijęs su trimis asmenimis: kūdikis išvysta dienos šviesą tik todėl, kad jo abu  tėvai yra vaisingi. Vaisingumas sukuria vyro ir moters trauką ir tik lytiniame vyro ir moters artume, buvime kartu gali rastis vaikai. Taigi, vaisingumas peržengia biologinės žmogaus organizmo funkcijos ribas ir skleidžiasi trijose pagrindinėse asmens gyvenimo srityse: socialinėje, kultūrinėje ir dvasinėje.

Gali atrodyti, jog nuodugniai pažinti savo vaisingumą nėra būtina, kad tai grynai sveikatos priežiūros specialistų pažinimo ir tyrimo objektas. Tačiau vaisingumas yra kito asmens, kuris gali ateiti per dviejų skirtingos lyties asmenų jungtį, galimybė gimti ir gyventi. Iš to išplaukia, jog lytinis potraukis yra gimtinis, o santuokos tikslas – pradėti, pagimdyti ir auklėti vaikus. „Santuoka ir vedybinė meilė savo prigimtimi yra skirta palikuonims gimdyti ir auklėti“, – sakoma Vatikano II Susirinkimo dokumente (Gaudium et spes, 50). Tik sutuoktiniai turi teisę į lytinį aktą. Santuokinis aktas siekia kurti ir sujungti. Žmonės gyvybės nekuria, bet ją perduoda. Jeigu yra kuriamoji, bus ir jungiamoji dalis ir atvirkščiai, iš jungiamosios dalies kyla kuriamoji. Besąlygiškas savęs dovanojimasis ir atvirumas gyvybei kyla vienas iš kito. Besąlygiškas dovanojimasis turi tenkinti tris dovanos sąlygas: siekimas pasidovanoti, turėti ką padovanoti, turėti kam pasidovanoti.

Santuokinis skaistumas yra svarbus, nes padeda įsipareigoti. Pažeidus santuokinį skaistumą neįmanoma kurti meilės bendruomenės. Iš santuokos kyla trejopas gėris: sutuoktinių gėris, vaikų gėris ir bendruomeninis gėris. Kiekviena santuoka ir šeima siekia šių tikslų: sukurti meilės bendruomenę; susilaukti palikuonių ir juos tinkamai išauklėti; įsilieti į žmonijos bendruomenės – Bažnyčios kūrimą. Sutuoktinių gėris yra dar prieš vaikų gėrį, kadangi vaikai ateina į meilės bendruomenę. Galime teigti, kad santuokos ir šeimos tikslai persipynę ir neatskiriami.

Atsakinga lytinė elgsena neįmanoma be sąmoningos lytinio elgesio kontrolės. Norint valdyti savo lytinius impulsus būtina pažinti, kokie fiziologiniai kūno pokyčiai juos lemia. Lytinė elgsena, kaip ir bet kokia kita, yra auklėjimo dalykas. Jos išmokstama. Tačiau vaisingumas yra savybė, su kuria gimstama ir kuri žmogų įgalina turėti palikuonių. Svarbu suprasti: vyro ir moters širdis atsiveria kūdikiui ne todėl, kad jie to nori, bet todėl, kad tokia lytinio (gimtinio) akto prigimtis. Šio impulso savo psichikoje negalima sunaikinti, jį galima tik užslopinti. Vadinasi, vaisingumo pažinimas yra neatsiejama gebėjimo kontroliuoti lytinius impulsus ugdymo dalis.

Žmogaus gyvenimo kokybė tiesiogiai priklauso ne tik nuo jo gebėjimo pažinti aplinkinį pasaulį, bet ir gebėjimo pažinti save. Vaisingumo pažinimas, kaip ir bet koks kitas pažinimas, pirmiausia plečia asmens pasirinkimo ir laisvės ribas, padeda naujai pažvelgti į save ir kitą, pajausti savo ir kito žmogiškąją vertę bei orumą. Vaisingumo pažinimas taip pat neatsiejamas nuo pagarbos savo kūnui. Natūralus šeimos planavimas (NŠP) – sutuoktinių sąmoninga lytinės elgsenos kontrolė, kai vaisingumo pažinimo žinios ir įgūdžiai naudojami nėštumams planuoti: tiek siekiant susilaukti kūdikio, tiek norint atidėti nėštumą, tiek planuojant daugiau nebepastoti.

Bažnyčios mokymas apie nelygstamą žmogaus asmens vertę remiasi Apreiškimu (Pr 1, 26-28), kuriame atskleidžiamos pamatinės krikščioniškosios antropologijos tiesos: žmogus yra Dievo norėtas dėl jo paties, negana to – sukurtas kaip Jo paveikslas ir panašumas, kaip kūno ir sielos vienybė, kaip lytinė būtybė – vyras ar moteris. Žmogaus vaisingumas – tai Dievo dovana jam, drauge tai ir panašumas į Dievą Kūrėją. Tai skatina atvirumą, atsivertimą, atsakomybę, kviečia žmogų veikti, panašėti į Dievą, kuo labiau Jį atspindėti. Vienintelis tinkamas žmogaus santykis su Kūrėju ir kitais žmonėmis yra meilė, atspindinti žmogaus kaip Dievo paveikslo prigimtį ir tikslą. Kalbant apie vaisingumą kaip Dievo dovaną, santuokos tikslą, darosi aišku, kad ir vaikai nėra užmokestis, bet dovana.