Žmogaus asmens samprata

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Sukurtu pagal Dievo paveikslą yra laikomas visas žmogus. Pagal Vatikano II susirinkimo viziją, Dievo paveikslas žmoguje yra pamatinis ir nukreiptas į Dievą, sudarantis žmogaus orumo ir neatimamų žmogaus teisių pagrindą. Žmogaus skirtingumą nuo visų kitų kūrinių aiškiausiai parodo tai, jog tik žmogaus sukūrimas vaizduojamas kaip Dievo atskiro sprendimo rezultatas, apgalvotas siekis žmogų su Kūrėju sujungti savitu ir ypatingu ryšiu. Žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą, yra asmenys, pašaukti mėgautis bendryste ir tarnauti fizinėje visatoje. Todėl Bažnyčios socialinėje doktrinoje sampratos apie žmogų klausimas yra kertinis.

Bažnyčios mokymu siekiama atskleisti žmogaus orumą, kilnumą bei vertingumą. Žmogus nėra kokia nors materijos forma, bet gyva būtybė, galinti save pažinti, valdyti, laisvai atsiduoti ir bendrauti su kitais asmenimis. Žmogaus orumas, kilnumas ir vertingumas kuriamas remiantis moralinėmis nuostatomis, laisvu ir sąmoningu apsisprendimu. Asmuo pranoksta medžiaginę sferą ir gali įgyvendinti savo lūkesčius tik per vidinį dvasingumą. Jis nepriklauso nuo lyties ar kitų subjektyvių aplinkybių. Būti žmogumi – tai visada likti vyru arba moterimi. Lytinį tapatumą reikia priimti kaip dovaną ir ja džiaugtis.

Krikščioniškoji tradicija žmogaus asmenį įvardija kaip neatsiejamą kūno ir dvasinės sielos vienovę. Žmogaus prigimtis yra unikali – ji dviejų pradų: kūno (matomo) ir dvasinės sielos (nematomo) nedaloma vienovė. Kūnas regimai atspindi tai, kas neįžvelgiama akimis, t.y. kūnas – neregimojo slėpinio regimasis ženklas. Kitaip sakant, žmogaus kūnas, jo lytiškumas akivaizdžiai parodo neregimąją žmogaus esybę. Dėl substancialios vienybės su dvasine siela, žmogaus kūno negalima laikyti vien audinių, organų ir funkcijų deriniu, jis negali būti vertinamas kaip gyvūno kūnas, nes jis yra asmens sudedamoji dalis, per kurį asmuo reiškiasi ir veikia. Katalikų Bažnyčios Katekizmas teigia, jog kūno ir sielos vienovė yra tokia glaudi, kad sielą galima laikyti kūno „forma“; vadinasi, iš medžiagos sudarytas kūnas, veikiant dvasinei sielai tampa žmogiškas ir gyvas. Dvasia ir medžiaga žmoguje nėra dvi sujungtos prigimtys, bet, būdamos suvienytos, sudaro vieną prigimtį.

Kurdamas vyrą ir moterį, Dievas sukūrė juos lygius ir suteikė abiems vienodą asmeninį orumą. Veikla, išplaukianti iš bendrystės tarp asmenų ir atsakingo tarnavimo, apima dvasinius, intelektualinius ir emocinius žmogiškojo asmens gebėjimus, bet nepalieka nuošalėje ir kūno. Pagrindinės krikščioniškojo tikėjimo dogmos leidžia suprasti, kad kūnas yra esminė žmogaus asmens dalis ir yra įtrauktas į kūrimą pagal Dievo paveikslą. Jei siela, sukurta pagal Dievo paveikslą, formuoja materiją, idant rastųsi žmogaus kūnas, tai žmogaus asmuo kaip visuma, yra dieviškojo paveikslo nešiotojas ir dvasiniu, ir kūniniu matmeniu. Labai svarbi ir neginčytina tiesa yra tai, jog žmogus ne „turi“ savo kūną, bet yra „kūnas“. Krikščionybėje žmogaus asmuo suprantamas kaip neatsiejama kūno ir sielos vienovė. Joje žmogus nesutapatinamas vien su kūnu, nes toks sutapatinimas priskiriamas materialistinei sampratai, ir nesutapatinamas vien su siela, kas atsispindi Rytų religijose. Požiūris, kad kūniškumas yra esminis asmens tapatybės sandas, krikščioniškojo apreiškimo liudijime yra pamatinis, net jei ir aiškiai neišsakytas. Lytinė žmogaus sritis yra šių dviejų skirtingų pradų – kūno ir dvasinės sielos – sandūra žmoguje. Dvi lytys – moteris ir vyras – papildo viena kitą.

Žmogus, būdamas unikalus Dievo kūrinys, išsiskiria iš visų gyvūnų ir net negali būti lyginamas su jais. Todėl ir jo atsiradimas turi būti kitoks ir privalo skirtis nuo paprasto dauginimosi. Reikia prisiminti, jog mylėti gali tik žmogus. Žmogus vienintelis atsakingas už savo veiksmus. Jis vienintelis yra moralinė būtybė, nes tik jis yra protingas, t.y. suvokia savo veiksmų tikslingumą bei supranta tai, ką daro.

Transcendentinė dimensija kokybiškai išskiria žmogų iš pasaulio, kuriame jis gyvena. Pagal Bažnyčios socialinę doktriną, žmogaus orumas yra visų žmogiškųjų vertybių hierarchijos viršūnėje. Žmogiškas orumas reikalauja, kad asmuo veiktų sąmoningai ir laisvai apsispręsdamas. Rinkdamasis gėrį ar blogį, žmogus kuria save patį. Būdamas protingu ir galinčiu laisvai pasirinkti, jis tampa atsakingu už savo veiksmus, kurie įgyja egzistencinę vertę. Būtent dėl turimos laisvės ir proto pažinimo žmogus pajėgus valdyti ir dauginimosi instinktą.

Didelė Dievo Kūrėjo dovana žmogui yra laisvė, tačiau kai laisvė suabsoliutinama ir pernelyg individualizuojama, iš jos atimamas pirminis turinys. Tuomet prieštaraujama jos prasmei bei kilnumui. Laisvė, kuri nustoja pripažinti ir gerbti esminį ryšį su tiesa, asmens orumu, poelgių moralumu, pagarba kitam asmeniui ne tik neigia ir naikina save, bet tampa veiksniu, lemiančiu kitų naikinimą. Laisvės, lygybės, brolybės samprata vakarų kultūroje nebūtų atsiradusi be krikščioniškosios asmens sampratos revoliucijos. Tačiau šias vertybes norint suvokti teisingai, reikia vadovautis krikščioniškuoju požiūriu, nes laisvė, vedama troškimo išsivaduoti iš bet kokių tradicijų bei autoritetų, atmeta net aiškiausius objektyvios ir visuotinės tiesos įrodymus. Tada asmuo vieninteliu pasirinkimų matu nustoja laikyti tiesą apie gėrį ir blogį ir ima vadovautis subjektyvia nuomone. Kitaip sakant, jis ima vadovautis savanaudiškais interesais bei užgaidomis net jautriuose gyvybės pradėjimo klausimuose, kartais visiškai pamiršdamas, jog vienintelė moralinė prielaida gyvybei atsirasti – meilė. Gyvybės pradėjimas – ne trumpalaikė užgaida, tai – naujo asmens sukūrimas.

Gyvybė yra dovana, kurios pagalba Dievas dalijasi savimi su savo kūriniu. Gyvybė, kaip didžiausia vertybė žemėje, žmogaus teisę gyventi padaro neginčijamą. „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją.“ (Pr 1, 28). Tai suvokiama instinktyviai ir patvirtinta patyrimu, todėl žmogus yra pašauktas suprasti gelminę priežastį, kodėl taip yra. Negalima nei gyvybe, nei kūnu disponuoti kaip nuosavybe. Kiekviena neteisėta intervencija į kūną yra asmens orumo pažeidimas, o kartu ir Dievo, kuris yra jo vienintelis Valdovas, įžeidimas. Žmogus nėra gyvybės šeimininkas, jis tik gauna teisę ja laikinai naudotis.

Neprilygstama žmogaus vertė yra ta, jog pradėdami kūdikį moteris ir vyras veikia išvien su Kūrėju pagal Jo valią. Pradedant žmogaus gyvybę dalyvauja ne tik du – vyro ir moters – kūnai, bet ir žmogiškasis asmuo. Tad žmogaus gyvybės perdavimą ir naujo asmens sukūrimą galima vadinti tik prokreacija. Šis žodis yra sudurtinis, sudarytas iš dviejų lotyniškų žodžių: pro – veikimas kieno nors naudai, creator – kūrėjas. Vadinasi, terminas prokreacija išreiškia žmogaus asmens orumą ir neprilygstamą žmogaus vertę – moteris ir vyras, pradėdami kūdikį, yra Kūrėjo pagalbininkai.