Žmogaus lytiškumas

Žmonės, būdami kūniški asmenys, skiriasi vieni nuo kitų savo lytiškumu, kuris yra žmogaus kaip asmens pamatas. Juo remdamiesi vyrai ir moterys išreiškia santykius su kitais, su pasauliu ir netgi su Dievu. Būti žmogumi reiškia būti vyru arba moterimi. Reiškia būti lytiška būtybe. Jau paties Dievo valia žmogus egzistuoja kaip vyras arba moteris. Kiekvienas žmogus nuo pat savo atsiradimo pradžios yra gavęs lytinį tapatumą, kurį privalo priimti kaip dovaną ir ja džiaugtis. Lytiniai vyro ir moters skirtumai yra Dievo plano žmonijai dalis. Pagal integralistinę žmogaus lytiškumo sampratą, žmogus nėra belytė būtybė. Jau nuo pat prasidėjimo, nuo pat zigotos yra nulemta lytis. Lytiškumas laikomas sudėtine asmens dalimi, ir žmogaus lytiškumas yra arba vyriškas, arba moteriškas. Reikia įsisąmoninti, jog abu žmogaus lytiškumo elementai yra visiškai ir neatsiejamai susiję. Lytinis aktas yra ne dviejų kūnų, o dviejų asmenų susijungimas. Nuo teisingo ar neteisingo žmogaus asmens suvokimo priklauso ir įvairių klausimų, susijusių su lytiškumu, sprendimai. A. Maceina teigia, jog žmogaus lytys atspindi dieviškąją žmogaus idėją. Lytiškumas pakeliamas į tokią pat garbingą pačių kilniausių žmogaus savybių vietą, kokioje buvo laikomi kiti du klasikiniai žmogaus panašumo į Dievo paveikslą požymiai: protas ir laisva valia.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas teigia, kad asmens lytiškumas, t.y. vyro vyriškumas arba moters moteriškumas yra Dievo paveikslo žmoguje dalis. Dievas nesukūrė žmogaus vienišo, bet nuo pat pradžios Jis sukūrė vyrą ir moterį: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Kadangi lytiškumas yra žmogaus prigimtinė dovana, turinti įtakos jo veikimui, vyro ir moters sąjunga jau nuo pat pradžių yra pirminis asmenų bendravimo pavidalas. Nes žmogus giliausia savo prigimtimi yra visuomeninė būtybė, ir be santykių su kitais negali nei gyventi, nei išplėtoti savo gebėjimų.

Šventojo Rašto tekstuose apie žmogaus prigimtį pateikiama daug reikšmingų žinių. Svarbu, kad žmogiškumas pilnutinai išsiskleidžia tik būdamas dviejose lytyse. Ne su kuria nors žmogiškosios esybės dalimi, o su tikrąja vyro ir moters vienybe nuo pradžių pradžios siejamas paslaptingas Dievo paveikslas, pagal kurį sukurtas žmogus. „Adam“ hebrajiškai reiškia „žmogus“, ir ši sąvoka savo reikšme apima ir vyrą, ir moterį. Vadinasi, tiek buvimas vyru, tiek moterimi yra vienodai reikšmingas. Abu yra lygiaverčiai asmenys, nors ir skiriasi savo lytiškumu, kuris, savo ruožtu, yra vienodai vertingas. Todėl nei vyras, nei moteris neturi kelti savęs aukščiau kito ir viešpatauti kitam, o vien tik kūrinijai, kaip Viešpats ir yra pavedęs.

Laikantis krikščioniškosios nuostatos, visų svarbiausias yra žmogaus santykis su Kūrėju. Vis dėlto žmogus yra socialus asmuo, turintis ir tarpasmeninių poreikių, todėl tiek vyras, tiek moteris sukurti santykiui. Pats pamatinis santykis ir pamatas žmonių bendruomenei yra vyro ir moters santykis. Senasis Testamentas žmogaus lytiškumą atskleidžia kaip Dievo dovanotą gėrį.

Dievas norėjo lyčių skirtingumo, jį sumanė ir taip sukūrė ypatingą vyro ir moters ryšį, nes negera būti žmogui vienam. Visoje sukurtoje kūrinijoje Adomas nerado sau tinkamos bendrijos, nors ir gerai ją pažinojo, „davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado“ (Pr 2, 20). Tad Dievas iš žmogaus šonkaulio sukūrė moterį, kad būtų jam tinkama bendrija. „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Šventraščio tekste atsiskleidžia, jog santuokinis ryšys yra Dievo norėtas. Lytinis žmogaus potraukis gimsta iš Dievo kuriamosios galios. Vyro ir moters priklausomybė vienas kitam kyla iš pačios pradžios, kadangi jie buvo vienas kūnas: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta“ (Pr 2, 23).

Santykis tarp vyro ir moters savo esme yra meilės santykis. Lytiškumas skirtas meile grįstai asmenų bendrystei. Meilė peržengia šio pasaulio ribas; kokioje žmogiškumo plotmėje egzistuojama, tokioje ir mylima. Vyro ir moters lytiškumas yra papildančios viena kitą dovanos. Meile grįsta asmenų bendrystė įgyja žmogiškosios pilnatvės pobūdį.

Raktažodžiai: